visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

24
Eligijus Daugnora
„Vilkolakio“ dramaturgija ir
liaudies vaidinimo tradicija
numeriai, paremti dienos aktualijomis, lengvai atpažįstamų asmenų šaržais
bei konkrečių įvykių interpretacijomis, ir rodomi tik vieną kartą. Antruoju
laikotarpiu, kurį pradėjo trijų veiksmų čiaupymosi operečiukė „Dolerių
kunigaikštis“ (premjera 1921 m. lapkričio 9 d.), iš kabareto pereinama
į teatrą. Apie šio laikotarpio „Vilkolakį“ galima kalbėti kaip apie satyros
teatrą, turintį savo repertuarą, dramaturgiją – spektakliams būdingas ne
tik vientisas siužetas, bet ir bendras meninis sprendimas, jiems rašomi ne
tik dialogai, bet ir ištisos pjesės. Teatras prabildavo apie universalesnius
dalykus negu tos dienos aktualijos, o spektakliai būdavo kartojami – kitą
dieną ar net po kelių mėnesių jie nepasendavo (pavyzdžiui, „Chlestakovas
Lietuvoje“, A. Sutkaus duomenimis, buvo suvaidintas net 33 kartus).
Perėjimą iš kabareto į teatrą ženklino ir, pasak V. Bičiūno, „perėjimas nuo
asmenų į charakterius“ 5 , kurį nulėmė tai, kad kūrėjus dabar „domino ne
atskiri paradoksų gamintojai, o paradoksaliu virtęs tų metų gyvenimas“ 6 .
Teatras neatsisakė improvizacinės vaidybos manieros, tiesiog improvizacija
buvo labiau organizuota ir sutelkta.
Ir teatro repertuaras tapo įvairesnis žanriniu požiūriu – tai ne vien komedijos:
pavyzdžiui, „Sląstai“, parašyti pagal Viktoro Ireckio pjesę, – tragikomedija,
o A. Krikščiukaičio-Aišbės „Laisvė“ – tragedija.
Tokiu kardinaliu „Vilkolakio“ teatro posūkiu buvo patenkinti ne visi
jo gerbėjai. Net iki šiol teatrologai labiau akcentuoja pirmąjį teatro veiklos
etapą, kuriam dramaturgija turėjo mažiau reikšmės, o antrasis tarsi užmirštamas.
„Vilkolakio“ dramaturgija iki šiol niekur plačiau neaptarta, tarsi
šio teatro vaidinimai būtų buvę tik improvizacijos, neturėjusios fiksuotų
tekstų. Matyt, tokiai nuomonei susidaryti daugiausia įtakos turėjo tai, jog
buvo išleista tik viena šio teatro vaidinta pjesė – Vytauto Bičiūno „Varnalėšos“.
Dar viena pjesė, A. Krikščiukaičio-Aišbės „Laisvė“, išspausdinta
žurnale „Vairas“ (1923, Nr. 1–2). Visa kita – dingę ar pasklidę po įvairius
archyvus. Pradėjus labiau domėtis „Vilkolakio“ tekstais, dalis jų rasta Lietuvių
literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne, dalis – Muzikos, teatro
ir kino muziejaus archyvuose. Tikėtina, jog turėtų atsirasti ir išlikusių
pjesių rankraščių (dabar rasti: „Lietuviškas vakaras“ (pradinis laikotarpis),
B. Sruogos „Tėvynė“, V. Bičiūno „Chlestakovas Lietuvoje“). Bet ir tie, kas
5
Bičiūnas V. Vilkolakis (straipsnio rankraštis saugomas VU bibliotekos rankraščių
skyriuje, F2–56).
6
Sutkus A. Vilkolakio teatras. Vilnius: Vaga, 1969, 128.