visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

22
Eligijus Daugnora
„Vilkolakio“ dramaturgija ir
liaudies vaidinimo tradicija
Liaudies vaidinimo tradicija ir jos gyvybingumas lietuvių teatre – iki
šiol mažai tyrinėta tema. Rašantieji šiuo klausimu labiau akcentuoja tautines
liaudies vaidinimo ypatybes, pamiršdami, jog ankstyvieji pusiau apeiginiai
įvairių tautų vaidinimai turi daug bendrų bruožų: paryškintą komizmą,
kaukių naudojimą ir pan. Tokios pavienių tautų liaudies vaidinimo
bendrybės pastebėtos ne tik kritikų, bet ir mūsų profesionaliojo teatro
pradininkų. Šio straipsnio tikslas – prisiminti pirmuosius bandymus konceptualiai
taikyti liaudies vaidinimo dėsnius ką tik susikūrusiame profesionaliajame
teatre ir jam rašomoje dramaturgijoje.
„Vilkolakis“, pirmasis lietuvių satyros teatras, yra viena iš mūsų teatro
legendų. Jis buvo reikšmingas ir teatro, ir dramaturgijos raidai, pereinant į
naują – gyvo, socialaus, aštraus teatro – lygmenį. Tik ar viską apie jį žinome,
ar legendinis suvokimas netrukdo mums pažinti tikrojo „Vilkolakio“,
ar legenda neužgožia faktų? Apie tai čia ir reikėtų tarti keletą žodžių.
Satyros teatras „Vilkolakis“ įkurtas praėjus 20 metų nuo pirmojo viešo
lietuviškojo vaidinimo – kaip menininkų klubas pradėjo veikti 1919 m.,
o pirmieji spektakliai suvaidinti 1920 m. sausio mėnesį. Teatrinės veiklos
sąlygos, palyginti su pirmaisiais slaptaisiais (vėliau ir viešais) lietuviškųjų
vakarų vaidinimais, buvo gerokai pasikeitusios (sava valstybė, atsirado
teatralų profesionalų ir t. t.). Tačiau pagrindinės lietuviškųjų vakarų ir
„Vilkolakio“ vaidintojus vienijančios savybės – idealistų iniciatyva, kilnūs
siekiai – liko tos pačios.
„Vilkolakio“ teatras (tuomet dar tik menininkų klubas – laisvas susivienijimas)
jau pačiais pirmaisiais savo tekstais (almanache „Dainava“)
užsibrėžė dvejopus tikslus. Viena vertus, jis siekė profesionalėti, priartėti
prie europinio meno ir teatro, kita vertus – kuo geriau pažinti lietuviškojo
meno šaknis, atskleisti lietuvio charakterį ir pasaulėjautą.
Mums šiuo atveju įdomiausi „Dainavoje“ spausdinti Antano Sutkaus
straipsniai „Sena ir nauja vaidyba“, „Ibseną vaidinant“ bei Balio Sruogos
„Iš mūsų vaidybų“, kuriuose matyti „Vilkolakio“ ir jam giminingo
Tautos teatro (veikė 1919 ir 1923–1925 m., vadovas ir režisierius Antanas
Sutkus) keliami nauji dramaturgijos reikalavimai. Kitaip nei simbolistai,
iškėlę kūrėjo – dievų įkvėpto pranašo, valdančio minią ir skelbiančio
jai tikrąją tiesą – įvaizdį, pabrėžę teatro, kaip meno šventovės,
vaidmenį, A. Sutkus čia (ankstesniuose straipsniuose – „Tautos teatras“
ir „Teatro klausimais“, 1917 m. spausdintuose „Santaroje“, šis režisierius