visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

Eligijus Daugnora
„Vilkolakio“ dramaturgija ir
liaudies vaidinimo tradicija
anksčiau žinojo apie šių tekstų egzistavimą, laikėsi gana keistos nuostatos.
Štai Algis Samulionis, rašydamas įžangą Antano Sutkaus knygai „Vilkolakio
teatras“, teigia: „Meniniai „Vilkolakio“ ieškojimai, kuriuos A. Sutkus
savo knygoje plačiai paliečia, turėtų būti įdomūs ir šiandien, nors žodinė
teatro medžiaga – kupletai, išlikę pjesių tekstai – dėl teatro improvizacinio
pobūdžio savarankiškos literatūrinės vertės nedaug teturi, be to,
prismaigstyta nuolatinių aliuzijų į konkrečius to meto įvykius, dažnai be
komentarų šiandien jau nelengvai suprantama.“ 7 Įsiskaičius į konkrečius
tekstus, tokia nuomone tenka suabejoti. Įvairiai interpretuojami „Vilkolakio“
tekstai šiandien gali suskambėti naujai, o meniniai formos ieškojimai
gali pasirodyti nebeaktualūs – teatras jau pažengęs gerokai toliau, turi daug
radikalesnių formų ir pavidalų.
Įdomiausia mums būtų „Vilkolakio“ dramaturgija, paremta tautosaka
ir liaudies papročiais („Varnalėšos“), kadangi iki tol tautosaka daugiausia
naudojama ne komedijai, o dramai ar tragedijai kurti, pavyzdžiui, A. Fromo
„Eglė žalčių karalienė“, „Jūratė marių karalienė“. Įdomūs gali būti ir
ankstesnių lietuvių dramaturgijos kūrinių perdirbiniai („Tautinis bizūnas“,
parašytas pasitelkus Keturakio pjesės „Amerika pirtyje“ veikėjus ir situacijas).
Lietuviškajai tematikai skirtos „Vilkolakio“ pjesės remiasi viena esmine
prielaida – italų improvizacinės kaukių komedijos commedia dell’arte veikėjai
yra universalūs ir turi atitikmenis įvairių tautų (taip pat ir lietuvių)
liaudies kūryboje. Apie lietuviškąjį teatrą iki slaptųjų vakarų laikotarpio
duomenų išlikę labai mažai (dėl įvairių improvizacinių scenelių, vaidintų
liaudies pasilinksminimuose, priskyrimo teatrui iki šiol tebesiginčijama),
tad tokių atitikmenų ieškota pasakose, apeigose (Užgavėnių, vestuvių
rėdos). Italų kaukių komedijos schemos čia imamos kaip pavyzdys ne
dėl lietuvių liaudies vaidinimo nepažinimo, o todėl, kad italų pavyzdžiai
labiausiai įsigalėję, įgiję konkrečiausias schemas. Commedia dell’arte įsimylėjėliai,
atitinkantys lietuviškuosius bernelį ir mergelę, būdingi visų
tautų tautosakai, literatūrai ir teatrui. Tarnai, įsimylėjėlių pagalbininkai,
įkūnijantys liaudies išmintį, sugebėjimą išsisukti iš bet kokios sudėtingos
padėties (italų kaukių komedijoje – dzaniai: Arlekinas, Brigela, Frančeskina,
Kolombina, Pulčinela, Skapenas, Skaramučas, Trufaldinas), rečiau
aptinkami mūsų tautosakoje, čia nėra gudraus–kvailo, aktyvaus–pasyvaus
25
7
Samulionis A. Antanas Sutkus. Kn.: Antanas Sutkus. Vilkolakio teatras, 11, 1969.