Atlikta Veikla 1 - Vanduo - Aplinkos apsaugos agentūra

LIETUVOS BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS VALDYMO STIPRINIMO DOKUMENTŲ
PARENGIMAS I - OJI TARPINĖ ATASKAITA
Lapkričio 1,
2011
pripaţintų aplinkos sąlygų pokyčių visoje Baltijos jūroje, jos rytinėje dalyje iki šiol nebuvo
registruotas nei vienos dugno rūšies išnykimo atvejis.
Rytų Baltijos povandeniniame šlaite didėjant gyliui stebima dėsninga dugno faunos
rūšių skaičiaus kaita. Priekrantei iki 30 m gylio būdinga didţiausia rūšių įvairovė. Šioje
gylių zonoje bent kartą registruotos beveik visos centrinės Baltijos rūšys, nors
giliavandenėms ir šaltamėgėms rūšims čia aplinkos sąlygos nepalankios ir jos dešimtmečių
laikotarpyje sutinkamos tik atsitiktinai ir pavieniais atvejais. Tipiškos seklių rajonų rūšys
yra vėţiagyvis Bathyporeia pilosa, kuris daţniausiai randamas tik smėlėtose seklumose iki
5-8 m gylio, bei dvigeldis moliuskas Mya arenaria, daţniausiai sutinkamas iki 25-30 m
gylio. Giliau, 30-50 m gylių intervale, kaip ir sekliau, daţniausiai sutinkamos dvi
pagrindinės bendrijos – Mytilus edulis trossulus ir Macoma baltica – tačiau jų sudėtyje
nerandamos seklių vandenų rūšys bei retai stebimos tikrosios giliavandenės rūšys –
ledynmečio reliktai.
Giliau 50 m paplitusios tik 11-14 rūšių. Tokių rūšių, kaip dvigeldţiai moliuskai
Macoma balthica arba lygiakojai vėţiagyviai Saduria entomon, kurių arealai nusidriekę
gana plačiame gylių intervale, skaičius nėra didelis. Todėl gilesnei rytų Baltijos akvatorijai
būdingi ledynmečio reliktai Diastylis rathkei, Monoporeia affinis arba P. femorata,
daugiašerės kirmėlės Scoloplos armiger ir Bylgides sarsi.
Makrozoobentoso struktūriniai rodikliai. Zoobentoso gausumas ir biomasė
laipsniškai maţėja didėjant gyliui (II.8 priedas). Iki 30 m gylio dugno faunos biomasė ir
gausumas didţiausi ir gali atitinkamai viršyti 10 3 g m -2 ir 10 5 ind. m -2 , nors siaurame
smėlėtų seklumų ruoţe nuo kranto linijos iki 3-5 m gylio galima rasti ir ypač skurdţią
fauną, kurios bendras svoris kvadratiniame metre daţniausiai neviršija kelių gramų, o
individų skaičius – kelių šimtų individų. Giliau 30 m struktūriniai rodikliai išlieka stabilūs
10 1 -10 3 g m -2 ir 10 3 -10 5 ind. m -2 ribose iki 60-80 m gylio, kuriame dugno faunos biomasė ir
gausumas kinta maţiau. Giliau haloklino, 80-110 m gyliuose, faunos gausumas ir biomasė
daţniausiai neviršija atitinkamai 10 3 ind. m -2 ir 10 2 g m -2 , giliau 110 m – 10 ind. m -2 ir 1 g
m -2 . Didesniuose nei 80 m gyliuose, pietvakarinėje ir vakarinėje Lietuvos akvatorijos dalyje
registruojami ir mėginiai be dugno makrofaunos. Nors ţinoma, jog dugno makrofaunai
JŪRINIŲ TYRIMŲ KONSORCIUMAS (JTK) 103