Atlikta Veikla 1 - Vanduo - Aplinkos apsaugos agentūra

LIETUVOS BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS VALDYMO STIPRINIMO DOKUMENTŲ
PARENGIMAS I - OJI TARPINĖ ATASKAITA
Lapkričio 1,
2011
3.1.3. Biogeninių medţiagų, deguonies, pH ir pCO 2 kaita ir jūros vandens rūgštėjimas
Eutrofikacija procesas, kurį skatina vandens telkinių praturtinimas
maistingosiomis medţiagomis (azotu ir fosforu ir kt.). Tai, savo ruoţtu, lemia pirminių
producentų (dumblių ir cianoprokariotų) augimą, pirminę produkciją ir biomasę; dėl to
pakinta nusistovėjęs ekologinės organizmų struktūros balansas ir akivaizdţiai prastėja
vandens kokybė.
Planktono dumblių vystymasis vandens storymėje, suspenduoto detrito ir/ar
mineralinių dalelių gausa apriboją šviesos prasiskverbimą į gilesnius vandens sluoksnius ir
slopina dugno bendrijų fotosintetinį potencialą. Dėl išaugusios produkcijos pagausėjus
organinės medţiagos, spartėja deguonies suvartojimas vandens storymėje, dėl kurio
kraštutiniais atvejais susiformuoja deguonies deficitas – hipoksija ar anoksija.
Kompleksiniam vandens telkinio eutrofikacijos vertinimui siūlomi įvairūs
indikatoriai (Ferreira et al., 2011), tačiau daţniausiai visgi rekomenduojama naudoti
integralius chlorofilo a, indikatorinių fitoplanktono ir fitobentoso rūšių bei pirminės
produkcijos rodiklius. Iš fizikocheminių parametrų aktualiausi išlieka tiesioginis biogeninių
medţiagų kiekio ir vandens skaidrumo pokyčių įvertinimas. Konkrečių indikatorių
pasirinkimas yra nulemtas kiekvienos jūros akvatorijos zonos ypatumų. JSPD ertrofikacijos
poveikį reglamentuojančiuose dokumentuose dėmesys akcentuojamas į biogeninių
medţiagų didėjimo jūros vandenyje prielaidas, kurias lemia prietaka su upių nuotėkiu ar su
krituliais, resuspensijos reiškiniai bei biologiniai azoto fiksacijos procesai.
Eutrofikaciją lemiančių biogeninių medţiagų (fosforo, azoto) koncentracijų
didėjimą, visų pirma, lemia srautai su upių vandenimis ar tiesioginiais išmetimais. Tokiu
būdu į jūrą patenka apie 75 % N ir maţiausiai 95 % P (HELCOM, 2007). Įvairių Helsinkio
komisijos ataskaitinių dokumentų duomenimis į Baltijos jūrą maksimalių reikšmių metais
(apie 2000) galėjo patekti iki milijono tonų azoto ir virš 30 tūkstančių tonų bendrojo
fosforo (per metus) (Eutrophication..., 2006).
Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje, kaip ir kitose vietose, didţiausią
biogenų prietakos poveikį patiria priekrantės zonos (Voss et al., 2005). Skirtingų šaltinių
vertinimu pastaraisiais dešimtmečiais į Baltijos jūrą iš Lietuvos teritorijos (daugiausia
JŪRINIŲ TYRIMŲ KONSORCIUMAS (JTK) 79