Anapus taves

– Kod∂l – mergina? – dirbtinokai nusijuokiau. – Per
karå mes labai maΩai mat∂m∂s.
– Ji jauçia tau kå nors?
– NeΩinau. Ar tai gali tur∂ti ^takos?
– Ûinoma. Ir netgi labai didel∂s.
– Gaila, bet aß neΩinau.
– Ar tu jai visai abejingas?
– Na, Ωinai... Ji graΩi. Mes bendraujame nuo vaikyst∂s.
Aß tiesiog neΩinau... KaΩkå turbΔt jauçiu. Nor∂çiau pats
geriau suprasti.
– Nagi, matai, – patenkintas nusijuok∂ Idaga. – Reik∂t¨
ir tave paanalizuoti, pad∂ti susigaudyti savyje.
– Eik jau tu, pad∂j∂jau, – irgi nusijuokiau, – sutikçiau
tik tada, jei bΔtum ßventasis. Ar nelaikai sav´s tokiu?
– Jokiu bΔdu. ÛiΔr∂k ^ mane kaip ^ Ωemißkå provincijos
klebon∂l^. Argi tau turi rΔp∂ti jo ßventumas? Laiko
dvasia nenumaldoma, mes tapsime naujaisiais kunigais.
Kunigas tarnauja visuotinumui, o mes – individualybei.
BaΩnyçia mirßta, nes Ωmonija Ωengia ^ naujå – individualumo
epochå.
Aß susimåsçiau. Bet ne apie naujå epochå, kuriå Hes∂
vadino feljetonine, o apie L∂jå. Juk tai ji, o ne Nyç∂ suved∂
mane su ßituo pakvaißusiu psichiatru. Tarp jos ligos ir
Nyç∂s buvo neißvengiamas ryßys.
– Bet jei esi tikintis, gali manyti, kad visa tai ^eina ^
slaptå Dievo planå, – staiga pratar∂ mano keistasis vairuotojas.
– Kas ^eina ^ planå? – nustebau. – Beprotyb∂?
– NebΔk rytietis, – nusijuok∂ Idaga. – Tai jie individualumå
laiko blogiu. Pasaulyje nebuvo nieko revoliucingesnio
uΩ krikßçionyb∂s atneßtå individualios sielos id∂jå! Íit
( 120 )
Anapus taves 120
25/3/05, 2:16 AM