Anapus taves

Tikiuosi nemanai, kad tai buvo laim∂?
Mes visi keturi tur∂jome atskirus kambarius ir gyvenome
dorybingai. GalbΔt ir tas pad∂jo ißlaikyti ßiokiå tokiå
jausm¨ pusiausvyrå, ir Ωinoma – ßventas mano melas L∂jai,
kad esame suΩad∂tiniai ir tik laukiame karo pabaigos
bei jos t∂vo sugr^Ωtuvi¨, kai gal∂sime paskelbti ilgai laukt¨
vestuvi¨ datå.
Rakel∂ uΩsidar∂ savyje ir tarsi Ωv∂riukas iß narvelio steb∂jo,
kas vyksta aplinkui. Salom∂ja band∂ su ja bendrauti,
galbΔt ir klausin∂ti apie ankstesnius mΔs¨ santykius, taçiau
kiek supratau – veltui. Atvirai pasakius, aß sunkiai
gal∂jau ^sivaizduoti, kas ^vykt¨ L∂jai staiga ißgijus. Jos liga
ir buvo tas plonytis ledo sluoksnis, kuris vis d∂lto ißlaik∂
mus visus ßalia ir netgi leido kartkart∂mis, tarsi çiuoΩ∂jams,
Ωav∂ti vienas kitå ^mantriais jausm¨ piruetais.
Taçiau Idaga atkakliai dirbo savo darbå, o pabaig´s seanså
su L∂ja nevengdavo pabendrauti ir su manimi bei Salom∂ja.
Rakel∂ viså tå laikå tur∂davo sl∂ptis.
Tå vakarå Idaga at∂jo ßiek tiek anksçiau nei priklauso,
nes nor∂jo prieß seanså, o ne po jo, kaip buvome ^prat´,
pasißnek∂ti su mumis. Jis buvo labai prastos nuotaikos,
atrod∂ viskuo nusivyl´s ir netgi gerokai sutrik´s – turbΔt
pirmå kartå, kiek j^ buvau mat´s. Pasiunt´s L∂jå ^ miegamåj^,
kuriame jie visada uΩsiimin∂davo, ir kaΩkod∂l liep´s
iki seanso pasimelsti, jis papraß∂ arbatos ir be jokios ^Ωangos
∂m∂ kalb∂ti:
– Ûinot, aß ißgydΩiau Íiucå...
Tai buvo pasakyta tokiu liΔdnu balsu, kad mes su Salom∂ja
∂m∂me juoktis.
– Jis kå – virto angeliuku ir patrauk∂ ^ Devintåj^ fortå
( 197 )
Anapus taves 197
25/3/05, 2:18 AM