Anapus taves

paprastumas. Jis buvo geras Ωmogus – Ωinoma, kiek geras
gali bΔti aukßtas valdininkas. GalbΔt tada jis jau buvo
uΩçiuop´s tå plonyt^ nuojaut¨ siΔlel^ ir kaip kiekviena
esyb∂, prie kurios nenumaldomai art∂ja tragedija, ∂m∂
Ωvelgti ^ viskå ^d∂miau, labiau klausdamas ir ^siklausydamas,
lyg nor∂t¨ viskå suprasti ir ^siminti prieß galutinai
netekdamas.
– Bet tu, Viktorai, prad∂jai nuo Markso ir Nyç∂s? –
paklaus∂. – TurbΔt ne veltui?
– Man kilo ^domi mintis, – atsakiau. – Kai ßitas apaçi¨
gaivalas okupavo mΔs¨ Laisv∂s al∂jå, prisiminiau Nyç∂s
atakå prieß visus pasaulio silpnuosius, prieß juos ginançiå
ir skatinançiå krikßçionyb´. Ûinot, kuo jis apkaltino, atrodo,
jau v∂liau, po Zaratustros, visus krikßçionis, kaip,
beje, ir ankstesn^ ßaltin^ – jud∂jus? Jis apkaltino juos vietoj
tikrojo J∂zaus mokymo – tiksliau gyvenimo bΔdo – susikΔrus
savotißkå ißkryp∂lißkå nevyk∂li¨, kaip jis sako, resentimentå.
Kas tai yra? Tai silpn¨j¨ neapykanta ir kerßtas
realybei, visiems natΔraliems instinktams, gyvenimo
geismui, tikram pasauliui, nes jame jie pasmerkti pralaim∂ti.
Laim∂ti prieß stipriuosius jie gali tik supançioj´ visus
silpn¨j¨ morale, dogmomis ir abstrakçiais idealais.
– NeΩinau, neΩinau... – numyk∂ Salom∂jos t∂vas. – Tas
gruzin¨ banditas man nelabai panaßus ^ silpn¨j¨ gyn∂jå.
– Nyç∂ taip ir sak∂, – nenusileidau. – Daliai stipri¨j¨
pavyksta prisitaikyti, apsimesti avin∂liais ir paimti valdΩiå.
Tam juk reikia valios j∂gos. Bet visus kitus jie stengiasi
kastruoti. Silpnieji visada ißkelia tokius despotus ir leidΩia
jiems slapta daryti viskå mainais uΩ saugumo jausmå ir
laim´ nekovoti uΩ save.
– Bet ΩiΔr∂k, jie juk kovoja, dauΩo vitrinas!
( 27 )
Anapus taves 27
25/3/05, 2:13 AM