Anapus taves

Tarsi jis viså laikå stov∂t¨ vietoje, o ji lipt¨ ßalia stovinçiomis
kop∂çiomis aukßtyn – laiptelis po laiptelio. È savo Ωmonå
jis buvo ^prat´s Ωvelgti iß aukßto, po to ji atsidΔr∂ ßalia,
o dabar jau ji ΩiΔr∂jo apaçion, kur nusteb´s stov∂jo savo
kΔriniui seniai nebedarantis jokios ^takos Pigmalionas. Íis
vaizdas nek∂l∂ Idagai jokio susiΩav∂jimo.
– NeΩinau. Tu juk buvai sakiusi, kad jis – Blocho vaikas.
– Bet Íiucå ^tikinai, kad jis – tavo.
– Vießpatie! Aß tik nor∂jau pad∂ti.
– Gerai, nemanyk, aß tai vertinu. Tik paklausyk, kaip
graΩiai skamba – Vytautas Idaga! T∂vai siΔl∂ – Vytautas
Matutis, taçiau ßito niekada nebus! Aliment¨ iß tav´s aß
irgi nepraßysiu.
– Kå gi... – numyk∂ Idaga. – Bet aß vis d∂lto nor∂çiau
Ωinoti teisyb´.
El∂ nusijuok∂ ir pri∂jusi spriktel∂jo jam ^ nos^:
– Jis – tavo.
Pasak∂ taip ^tikinamai, kad Idagai ∂m∂ suktis galva. El∂
stov∂jo ßalia, ir jis nesåmoningai ißties∂ rankå tarsi nor∂t¨
^sitikinti, ar çia tikrai ji.
Moteris Ωengtel∂jo atatupsta ir tar∂:
– Vytukas – tavo, ne aß.
– Taip, tu – Íiuco! – pratrΔko Idaga. – Tu – Ωydo, tu –
vokieçio, tu – vis¨! Bet vaikas – mano, ar ne? Íliundra!
Dabar jau ießkokis kokio Ivano, nes tuoj gali gr^Ωti rusai.
Kod∂l turiu tavimi tik∂ti?
El∂ atsitrauk∂ dar toliau ir ißpl∂tusi akis ΩiΔr∂jo, kaip jis
skeryçiojasi.
– Tikrai, – pagaliau pasak∂, – Aß tau pamelavau. Nepyk.
Mano sΔnus negali bΔti Idaga. Negali. Bet Íiucas liep∂,
ir aß turiu sulietuvinti jo pavard´. Jis bus tiktai mano
( 189 )
Anapus taves 189
25/3/05, 2:18 AM