Anapus taves

L∂ja leidΩiasi pragaran
ir tampa laisva
– Nenoriu daugiau nieko sl∂pti ir vaidinti, – pasak∂ L∂ja
v∂l tapdama savimi. – Tur∂çiau jΔs¨ atsipraßyti, taçiau ne
vis¨ vienodai. Labiausiai, Ωinoma, esu kalta ponui gydytojui,
kuris çia buvo visai be reikalo ^veltas. Nors ne – ne
be reikalo! Jis man labiausiai ir pad∂jo. Juk svarbiausia –
nebijoti tiesos. Ar ne, daktare?
– Bet kod∂l tu apgaudin∂jai mane, savo seser^?! – sußuko
Rakel∂.
– Iß kerßto, – atsiduso L∂ja. – Be to, aß buvau per daug
gerai ^sijautusi ^ vaidmen^ ir nenor∂jau susiskaidyti. Ko
gero, tada tikrai bΔçiau pasimaißiusi. O vaidmuo buvo labai
patogus.
– Gal beprotyb∂ irgi tik patogus vaidmuo ir gera sl∂ptuv∂?
– paklausiau daugiau Idagos nei mergin¨, taçiau jis
nieko neatsak∂.
– Taip, tai buvo såmoninga beprotyb∂, – pasak∂ L∂ja. –
Ißgird´, kå esu patyrusi, suprasit. Tuo metu, kai at∂jau pas
Salom∂jå ^ kaimå, dar nebuvau pasirengusi nieko pasakoti.
Mane vald∂ vienintel∂ mintis – kerßtas! Nor∂jau tik
pasisl∂pti, ißsilaiΩyti Ωaizdas, sulaukti savo valandos ir –
smogti. Kerßto troßkulys mane palaik∂, bet ir degino. Aß
nekençiau vis¨ – lietuvi¨, vokieçi¨, bet aß nekençiau ir
Ωyd¨. Taip, Rakele, aß nekençiau ir artimiausio Ωmogaus –
tav´s. B∂gdama nuo ßios neapykantos aß ir palikau Viktoro
namus. Taçiau ne^manoma ilgå laikå nek´sti vis¨. Bet
( 204 )
Anapus taves 204
25/3/05, 2:18 AM