Anapus taves

Rakel´, galbΔt net labiau negu mane. Galiu taip manyti,
nes po ßio pokalbio L∂ja beveik metams dingo iß mano
akiraçio ir tik v∂liau suΩinojau, kad tuo metu buvo susid∂jusi
su NKVD.
Nedr^stu d∂l to ant jos pykti. Vis¨ pirma aß neΩinau,
kiek daug ji nuveik∂ vedama kerßto aistros, be to, kad
ißsiunt∂ ^ Sibirå savo skriaudikus. Bet svarbiausia – ji ißgelb∂jo
mane.
Vos atsigav´s po suΩeidimo ir pasirod´s savo ankstesniuose
namuose buvau kaΩkieno ^sk¨stas tarnav´s vokieçiams
ir kaipmat atsidΔriau Kauno kal∂jime. Ûinoma, jau
per pirmå apklauså ißklojau viskå apie sl∂ptas Ωydes ir esesinink¨
ißßaudymå mano namuose, taçiau, matyt, padariau
tai nelabai ^tikinamai, nes vienos netiesiogin∂s ir manomai
suinteresuotos liudinink∂s, Eleonoros Bloch, neuΩteko,
kad bΔçiau paleistas. Kur^ laikå jie sarkastißkai
ßypsodamiesi praneßin∂jo man, kad neranda L∂jos Zalmanait∂s,
kuri vienintel∂ gal∂t¨ patvirtinti tikrå mano prießißkumå
vokieçi¨ okupantams, ir vis atkakliau tard∂ apie
darbå komisariate. Jau buvau galutinai beprarandås vilt^,
kai sudΩiΔv´s vyrukas, mano tardytojas, staiga pats at∂jo ^
kamerå vien d∂l to, kad atsisveikint¨ ir palyd∂t¨ ^ laisv´:
– Manau, nepykstate ant man´s? – pasak∂ nustoj´s tujinti
ir plaçiai, geraßirdißkai ßypsodamasis. – Aß jauçiau,
kad jΔs mΔs¨ Ωmogus. Tod∂l ir elgiausi ßvelniai. Bet Ωinot,
darbas yra darbas. Pats bΔtum∂t man´s nepateisin´s, jei
bΔçiau paleid´s.
– Atsirado L∂ja? – naiviai paklausiau.
Jis linktel∂jo, ißties∂ man rankå, o jo akyse blizg∂jo tikras
dΩiaugsmas:
– AçiΔ, kad ißsaugojote tokiå merginå. JΔs – didvyris!
( 236 )
Anapus taves 236
25/3/05, 2:19 AM