Anapus taves

trumpas skyrius, kuriame aß tyliai
Ωvanginu rojaus raktais
Gr^Ωau ^ namus ßeßtadienio pavakary svarstydamas, kaip
praleisime bΔsimå laisvå dienå. Vos ^∂j´s pajutau, kad kaΩkas
ne taip. Rakel∂ blaßk∂si po kambar^ pro aßaras, bet
gana piktai priekaißtaudama:
– Kvail∂, kvail∂! Bent jau bΔt¨ pasißnek∂jusi. Visißka
kvail∂! Juk gal∂jome rasti kitå ißeit^. Gal∂jome, ar ne?
– Kokiå ißeit^? – nesupratau.
– Gal buvo galima jå kur nors ißveΩti?
– L∂jå? – paklausiau jausdamas nelaim´.
– L∂jå! Kå gi daugiau? Ji pab∂go. Kvail∂. Nors bΔt¨
pasikalb∂jusi!
Ne, aß negal∂jau patik∂ti, kad L∂ja – tokia atsargi, netgi
baili, neryΩtinga, visada prisitaikanti ir nuolaidi – staiga pab∂go
iß nam¨ ^ visißkå neΩiniå, o greiçiausiai ^ mirt^. Pab∂go
prieß tai net ne^sp∂jusi, net nepabandΩiusi kå nors pakeisti,
pasakyti, kad pri∂jo ribå ir daugiau taip nebegali. Ívarko kißen∂je
uΩçiuopiau migdomuosius, kuriuos neßiojausi jau kelias
savaites, taçiau taip ir ne^pyliau Rakelei. Kas man sutrukd∂
– moral∂? Ar meil∂ Rakelei? O gal baim∂ jå prarasti?
Likome dviese, taçiau L∂jos ßeß∂lis klaidΩiojo mΔs¨ keisto
gyvenimo pakamp∂mis, kartais priversdamas pulti vienas
kitam ^ gl∂b^, kartais – ißskirdamas. Kuris buvome kaltesnis?
Ne, apie tai mes nekalb∂jome. Tikinome vienas
kitå, kad d∂l to kalta mΔs¨ meil∂, kad dabar ji bus tvirta
kaip ta pilis, pastatyta ant paaukotos merginos kΔno.
( 96 )
Anapus taves 96
25/3/05, 2:15 AM