Anapus taves

Keli vyrai grieb∂ vanden^ laisçius^ Ωydå, o pats vadas
∂m∂ kißti besiraitançiå Ωarnå ^ jo burnå.
Dabar jau visi, pamirß´ higienå ßlovinus^ spektakl^, met∂si
^ priek^ nekantraudami tapti tikr¨ tikriausios orgijos
dalyviais, kai tykßta kraujas ir ißmatos, o mirties ir pasitenkinimo
klyksmai susilieja ^ vienå glit¨ gumulå, kuriuo
paspringt¨ pats Í∂tonas.
IÍPRIEVARTAUTA LIETUVA ÍAUKIASI KERÍTO
Perskaiçiau ant sienos, slinkdamas pats sau neΩinoma
kryptimi. KaΩkod∂l prisiminiau Salom∂jå – kur ji dabar?
Kaunas buvo laisvas – vieni iß∂jo, kiti dar kaip reikiant
neat∂jo. Kaunas buvo mΔs¨. Aß sugr^Ωau ^ j^ kaip nugal∂tojas,
taçiau dabar bandΩiau ^tikinti kojas neßti mane prie
Nemuno ir atiduoti viskå nuplaunançiam vandeniui.
Kaunas buvo man svetimas. KΔnas man´s neklaus∂. Blogiausia,
kad aß netur∂jau ant ko pykti. Man buvo tiktai ßleikßtu.
Buvo ßleikßtu nuo sav´s, buvo ßleikßtu nuo savo bendra-
Ωygi¨, savo bΔrio vado, kuriuo Ωav∂jausi mißke ir su kuriuo
buvome bepradedå nuoßirdΩiai susidraugauti, buvo ßleikßtu
nuo minios lietuvi¨ ir... buvo ßleikßtu nuo Ωyd¨.
Ir vis d∂lto kΔnas, tarsi geras arklys pasig∂rus^ ßeimininkå,
parved∂ mane namo.
( 71 )
Anapus taves 71
25/3/05, 2:14 AM