Anapus taves

ir Nyç∂ daro tai iß tikr¨j¨, o visos valdΩios – dirbtinai.
Nyç∂ jau tapo dievu, Jungas, tikiuosi, dar taps, o vis¨ valdΩi¨
laukia Ωlugimas.
– Ir v∂l jΔs tå pat^ per tå pat^, – nebeapsikent∂ Salom∂ja.
– Kaip man ^griso tos jΔs¨ kvailos ßnekos! Íiandien
ponas daktaras at∂jo toks liΔdnas, kad aß tik∂jausi ißgirsti
visai kå kita.
– Ir teisingai, – atsak∂ ßis. – At∂jau anksçiau, kad papasakoçiau
savo sapnå ir gauçiau patarimå. GalbΔt po to jau
Ωinosiu, ar galiu ißgydyti jΔs¨ pusseser´.
Ir jis ∂m∂ pasakoti sapnav´s, kad leidΩiasi ^ tamsiå bedugn´,
panaßiå ^ vulkano vid¨. Tai buv´ ^prasta, mat jis
daΩnai naudodav´sis aktyviosios vaizduot∂s metodu ir nemiegodamas
leisdav´sis ^ vizualines keliones po pasåmon´.
Taçiau ß^kart sapnas j^ sukr∂t´s. Kai jo kojos pagaliau
paliet∂ tvirtå pagrindå, jaut∂si nukeliav´s ^ pragarißkas gelmes
– mirusi¨j¨ pasaul^, kuris taçiau gal∂j´s bΔti ir M∂nulyje.
Ir ßtai nuo uolos metamo ßeß∂lio jo link slystel∂jo du
siluetai: senis ilga balta barzda, lyg Egipto Ωynys ar senas
Ωydas, ir labai blyßki jauna mergina. Senis ved∂ merginå
uΩ rankos – kitoje jis laik∂ pranaßo lazdå – ir vadino jå
Salom∂ja. Ji buvo akla.
– Ta mergina, – drebançiu balsu pasakojo Idaga, – buvo
ßiek tiek panaßi ^ bendravard´ mano pacient´, bet ne
iki galo.
– TAI TAVO SIELA, TAVO VARGÍÎ SIELA, – pratar´s Ωilabarzdis
senis.
Mergina atsiklaupusi prießais Idagå, apkabinusi jo kojas
ir ∂musi kaΩko maldauti.
– JI MANO, JOG TU GALI JAI PADÎTI, – nusijuok´s senis.
– JI MANO, JOG TU ESI DIEVAS.
( 199 )
Anapus taves 199
25/3/05, 2:18 AM