Anapus taves

– Viskas ir taip aißku, – Moß∂ Zalmanas v∂l atsisuko
^ mane ir jau ßvelniau pridΔr∂: – Tikiuosi jΔs mylite vienas
kitå?
Kå aß tur∂jau atsakyti?
– L∂ja – nuostabi mergina, – sumurm∂jau.
– Gerai!
Jis sugrieb∂ mano kair´ rankå, ^bruko ^ jå L∂jos deßiniåjå
ir suspaud´s ßΔktel∂jo:
– Tegu bus taip, kaip ^vyko! Aß laiminu jus. BΔkite vyras
ir Ωmona!
Jis Ωengtel∂jo kelis Ωingsnius atgal, paΩvelg∂ ^ mus iß
atstumo ir nusißypsoj´s pasak∂:
– Aß seniai maçiau, kad jΔs sutverti vienas kitam. Kå gi,
dabar ne viduramΩiai. JΔs bΔsite laimingi.
Kaip paskutinis kvailys spaudΩiau L∂jos rankå savo prakaituojançiame
delne ir nesumojau nieko geresnio, tik nuolankiai
ßypsotis.
Pagalba at∂jo iß netik∂tos pus∂s. Staiga atsidar∂ kitos
namo pus∂s durys, ir pasirod∂ Rakel∂.
– T∂ve, tu elgiesi negerai, – ißpyßkino ji. – Dabar tikrai
ne viduramΩiai. Kaip tu gali priversti tuoktis vien tod∂l,
kad jie kartå permiegojo?!
– Çia ne tavo reikalas, maΩvaike!
– Mano, nes esu kalta! Tai aß ^viliojau çia L∂jå ir uΩrakinau.
Be man´s nieko nebΔt¨ buv´.
– Nesvarbu, kokios buvo aplinkyb∂s. Faktas yra faktas.
Svarbiausia – jie myli vienas kitå ir tai vis tiek anksçiau ar
v∂liau bΔt¨ ^vyk´.
– Myli?! – ji net pritΔp∂ iß pasipiktinimo. – Tai L∂ja
myli, bet ne Viktoras. Ar tu jo klausei?
– L∂ja – mano dukra, ir aß esu uΩ jå atsakingas. Vikto-
( 63 )
Anapus taves 63
25/3/05, 2:14 AM