Anapus taves

Δt vienintel^ kartå ankstesn∂s L∂jos balsu, ir tuoj pat, tarsi
ißsigandusi sav´s, v∂l ^smeig∂ akis ^ Íißkinå, kuris, matyt,
veik∂ jå raminamai.
Iß∂jau labai nusivyl´s, netgi ^pyk´s, nors ir neparodΩiau
to. Nepatik∂si, taçiau atsidΔr´s kaΩkokiame uΩΩ∂lusiame
parke – Vilniaus tada beveik nepaΩinojau – atsir∂miau ^
med^ ir pravirkau. Taip, bent pora aßar¨ tikrai ißried∂jo.
Verkiau ne L∂jos, verkiau Rakel∂s.
Rakel∂ niekada nebΔt¨ pavirtusi nomenklatΔrine boba.
Bet L∂ja pad∂jo man ^sikurti Vilniuje. Gavau ram¨ darbå
bibliotekoje, kur gal∂jau prieiti netgi prie speciali¨j¨
fond¨ ir m∂gautis daugumai uΩgintomis vertyb∂mis. Kadangi
nebuvau partijos narys ir nelabai jaudinausi d∂l netyçia
ißsprΔdusio ΩodΩio, bendradarbiai greiçiausiai laik∂
mane saugumieçiu. Beje, ir ßitame bute su nuostabiu vaizdu
prieß man atsikraustant gyveno prasig∂r´s rusas enkav∂distas.
Name sklido legenda, kad ißkart po karo jis buvo
çia ^kurdintas steb∂ti aplinkinius kvartalus ir ant palang∂s
nuolat laik´s karo ΩiΔronus. Pirmaisiais metais,
saulei tekant, jis netgi pasitikrindav´s, ar n∂ra kur ißkeltos
nereikalingos v∂liavos.
Ûmogus, parod´s man ßitå butå, siΔl∂ neskub∂ti ir palaukti,
kol bus baigti statyti didΩiuliai namai Neries pakrant∂je,
– çia mat ir lubos Ωemos, ir malkas reikia aukßtai
tampyti – taçiau vos paΩvelg´s pro langå nieko daugiau
nebenor∂jau.
Taigi, Andriau, uΩ ß^ nuostab¨ vaizdå ^ Gedimino bokßtå
mes turime d∂koti Ωydaitei, kuri ^rod∂, kad gyvenimas
n∂ra amΩini spåstai, Ωydaitei, kurios meil∂ ir neapykanta
buvo stipren∂ nei ^vairiausi¨ kal∂jim¨ sienos, Ωydaitei, kuri
dar buvo ir labai gera, tod∂l mok∂jo prisitaikyti. Ji tapda-
( 240 )
Anapus taves 240
25/3/05, 2:19 AM