Anapus taves

pianinas ir kußet∂
Saliut∂, Salom∂ja – toks buvo mΔs¨ turtingo d∂d∂s vienturt∂s
dukters vardas. PaΩinojau jå nuo pat vaikyst∂s, ir
nors mano kaimynyst∂je ji pagyvendavo trumpai, taçiau
to – o gal kaip tik to – uΩteko, kad ji man tapt¨ svajoni¨
princese. Keleriais metais uΩ mane jaunesn∂, kaime ji atrod∂
lyg ne ßio pasaulio paukßtis, angelas, balta suknute
atsargiai stypin∂jantis papieviais. Viså laikå gyventi su ja
viename name, kartu valgyti, vaikßçioti, atsipraßant, ^ tå
paçiå ißviet´ atrod∂ ne^tik∂tina. Ir vis d∂lto tai ^vyko. D∂d∂s
namas Ûaliakalnio paßlait∂je buvo baigtas, jame man
atiteko pakankamai erdvus kambarys nedideliame rizalite,
kuriame, ßiek tiek pakeitus projektå, netgi buvo padarytas
atskiras ^∂jimas.
Salom∂ja buvo mano pirmoji, idealioji, skaisçioji meil∂,
svajoni¨ svajon∂ ir svarbiausias akstinas verΩtis ^ gyvenimo
virßΔnes. Kai aß apsigyvenau greta, ji dar buvo moksleiv∂,
beveik paaugl∂, romantißka, drovi ir juki, tikras trapaus
subtiliojo pasaulio simbolis, toks prießingas ir
patrauklus mano kaimißkam ßiurkßtumui. Tokia ji man atrod∂,
o gal tokia ir buvo, nors neder∂t¨ pamirßti, kad prießkario
Kauno paneli¨ dvasios egzaltacija buvo skirta jaunikiams
medΩioti, kaip dabartini¨ tavo draugi¨ bravΔra ir
ryßkus makiaΩas. Kad ir bΔdama visißkai nepatyrusi meil∂s
reikaluose, Saliut∂ mikliai vyniojo mane apie pirßtå,
tai suteikdama aißki¨ prielankumo Ωenkl¨, tai v∂l blokß-
( 17 )
Anapus taves 17
25/3/05, 2:13 AM