Anapus taves

merkiau ir ji, tarsi gavusi sutartå Ωenklå, ßmurkßtel∂jo po
mano antklode. Net nepajutau kaip troßkimas ^k∂l∂ mane
^ veΩimå ßalia mano didΩiΔno. Ji at∂jo basa, ir aß pajutau,
kaip ^ßal´ jos p∂dos. Jo kair∂ ranka buvo man po galva, o
deßiniåja jis mane apkabino. Spausdamas jå prie sav´s, jutau
nedidukes, stangrias krΔtis, ^sir∂musias ^ mane kaip
du neatremiami ißßΔkiai. Jos spurd∂jo tarsi porel∂ neseniai
iß kiaußini¨ ißsiritusi¨ paukßtuk¨. Rakel∂ jau buvo subrendusi
meilei, taçiau aß pagalvojau – ne, iki galo mes
neisim, ji per jauna, aß turiu bΔti protingesnis, turiu apsaugoti
jå, tai bΔt¨ negarbinga. Taçiau pasidΩiaugti vienas
kitu neperΩengdami ribos mes galim, nuo to niekam nebus
blogiau. Ir Ωinai, tokios mintys n∂ kiek nesumaΩino mano
aistros, netgi atvirkßçiai. Nusibr∂Ω´s draudΩiamå linijå, aß
visißkai atsipalaidavau ir ißsivadavau, mano kΔnas, tarsi ißimtas
iß karsto d∂Ω∂s, ∂m∂ alsuoti gyvenimu, dΩiaugtis nuostabia
laime. Niekas neskyr∂ mano kΔno nuo sielos, ir jie
abu kartu puol∂ gerti iß to paties tyro ßaltinio. Taip, ta mergait∂
buvo nuostabi, dievißka, o mΔs¨ dΩiaugsmo akimirk¨
netemd∂ jokios kvailos mintys. Tai buvo pirmapradis jausmas,
kaln¨ versm∂, ißtrykßtanti kaip didΩiausias pasaulio
stebuklas. Aß buçiavau ir ji visa man atrod∂ ßventa.
Kokia graΩi tavo meil∂, mano sesuo suΩad∂tine! Tavo
meil∂ saldesn∂ uΩ vynå, o tavo tepalai kvapesni uΩ visus
kvepalus! Tavo lΔpos, suΩad∂tine, laßa medumi, medus ir
pienas po tavo lieΩuviu.
– Dabar paimk mane, – sukuΩd∂jo Rakel∂. – Dabar!
Tolimas prisiminimas ßm∂kßtel∂jo mano galvoje, lΔpos
prasiv∂r∂ lyg nor∂damos kaΩkå sakyti, taçiau jas tuoj pat
uΩspaud∂ mergait∂s burna. Skub∂k, mano mylimasis, bΔk
panaßus ^ gazel´ ar jaunå bried^ kvapiuose kalnuose...
( 58 )
Anapus taves 58
25/3/05, 2:14 AM