Anapus taves

Tod∂l, kad juos jungia ir kelia aukßtyn ne kraujas, o
tik∂jimas. Net ir tada, kai jie tiki skirtingais dalykais.
Bet juk prasçioko svajon∂ visada bus parsiversti ir ißdulkinti
aristokrat´. Kai ne^stengi ißdulkinti, turi nußauti.
Arba nußauti, kad negeistum. Arba dulkinti bizΔnu, dulkinti
paΩeminimu, dulkinti visißku valdymu! Rasputinas
buvo teisus – tai yra dievißka, nes jie slapta patys to nori.
– Ponas daktare! – apmåstymus nutrauk∂ iß matymo
paΩ^stamas vyrukas, staiga paßok´s nuo medinio suoliuko
iß keli¨ lent¨ virß slidaus, betono plokßt∂mis ißkloto up∂s
ßlaito. – GroΩit∂s pavasariniu Nemunu?
– Galima sakyti, – ßaltokai suburb∂jo iß netyçi¨ uΩkluptas
Idaga. – Atrodo, didelio potvynio ßiais metais jau nebebus.
– Ech, pavasaris, pavasaris! – svajingai suburkavo apßep´s
vyriokas. – Neprisimenat man´s? Aß jums kartais pad∂davau,
kai dar nebuvot ved´s. Tada dirbau toj skyl∂j,
Pas Elz´, Ωinot? Atrodo, kaip seniai tas buvo...
– Taip, karas viskå pagreitina ir nutolina, – vis taip pat
nenoromis atsak∂ Idaga, jau atpaΩin´s paßnekovå.
– Teisyb´ sakot. Bet pavasaris tai juk vis tiek – pavasaris!
Kraujas pabunda. Ne tik Nemunas plaçiau b∂ga, – jis
Ωengtel∂jo artyn ir prislopino balså, nors aplinkui nebuvo
n∂ gyvos dvasios. – Turiu çia keletå rinktini¨ Ωyduki¨.
Vaikßto kasdien tarp geto ir Marvos darΩ¨ – daugiausia
paaugliai, bet, sakau, yra keletas jau brandΩi¨ ir visko mokançi¨.
Tie vaikai joms gera priedanga. Taigi ruoßia Ωem´
agurkams. Ûinot, çia tie Ωyd¨ agurkynai, bet sodinti dar
anksti.
– Tai kå tu çia man siΔlai? – paklaus∂ Idaga, tramdydamas
kaΩkod∂l kylant^ pykt^.
( 178 )
Anapus taves 178
25/3/05, 2:17 AM