Anapus taves

– Jau Ωinau, kå mes galime padaryti!
Taçiau po to jis staiga nutilo, ^tartinai apsidair∂ ir paklaus∂
man´s, ar turiu gete gimini¨ ir paΩ^stam¨. Iß kur aß
gal∂jau Ωinoti? Taçiau kai vardydama gimines pamin∂jau
treçios eil∂s d∂d´ rabinå Abraomå Grodzensk^, vadovavus^
Vilijampol∂s jeßivai, jo bendravardis ^d∂miai perΩvelg∂
visus kitus ir pasak∂:
– Manau, jis sutiks laikinai tave apgyvendinti. PabΔk
kur^ laikå nelegaliai, paskui kå nors sugalvosime.
Iß ^d∂maus ir m^slingo Ωvilgsnio jutau, kad jis jau dabar
yra kaΩkå sugalvoj´s. Po keli¨ savaiçi¨ pasirod∂, kad
neklydau.
Abraomas Grodzenskis buvo ypaç gerbiamas Ωyd¨, o
mirus rabinams Íapirai ir Ímukleriui tapo geto dvasiniu
lyderiu, taçiau nuo Ûyd¨ tarybos jis laik∂si nuoßaly. Iß vis¨
gete rast¨ mano anksçiau paΩinot¨ Ωmoni¨ jis vienintelis
buvo visai nepasikeit´s. Siaura gatvyte at∂jusi iki ßalia
jeßivos stovinçio pastato, radau j^ besiilsint^ po Toros d∂stymo
– su ta paçia ßlike ant galvos, ilga balta barzda, tik
gal daugiau pablyßkus^ nei anksçiau. Jis apkabino mane ir
apsiverk∂.
Laisv¨ kambari¨ nebuvo, tad aß nakvodavau maΩyt∂je
kamarait∂je ßalia mokyklin∂s patalpos, kurioje stov∂jo didelis
apvalus stalas, uΩdengtas raudonu velvetu ir apkrautas
ßventomis knygomis. Kai bΔdavau viena, iß tenai ^ mane
imdavo skverbtis nenusakomas nerimas, taçiau jis praeidavo
vos ißgirdus rabino balså.
L∂ja ∂m∂ juoktis:
– Kaip dabar prisimenu pirmåj^ d∂d∂s pamokslå, ißklausytå
pro dur¨ plyß^.
Ir ji staiga praßneko kitu balsu, panaßiu ^ tå, kuriuo
( 206 )
Anapus taves 206
25/3/05, 2:18 AM