Anapus taves

Mano linksmumas ∂m∂ sklaidytis. Po velni¨, pagalvojau,
o jeigu tai iß tikr¨j¨ – tiesa?!
Kur^ laikå steb∂jome vienas kitå aki¨ kraßteliais, kol aß
neißlaikiau:
– Bet, L∂ja, – sukuΩd∂jau, – tu net ne^sivaizduoji, kaip
man patinki.
– Patikti gali daug kas. Kiek sesuçi¨ bΔt¨, visos ir patikt¨,
ar ne? Dar gerai, kad esam tik dvi.
– Bet jΔs tokios panaßios, – pasakiau visißkå nesåmon´,
ir L∂ja sausai nusijuok∂.
– Tu nesupratai, – bandΩiau taisytis. – JΔs – nepanaßios
ißvaizdos, nepanaßaus charakterio, bet aß matau jumyse
kaΩkå, kas mane labai traukia. Tai, Ωinoma, groΩis, bet ir
ne vien. Net neΩinau kaip tiksliau apibΔdinti. JΔs nepanaßios
^ visas kitas mano paΩ^stamas. Jumyse daugiau paslapties!
JΔs tiesiog – pats ßventos paslapties ^sikΔnijimas!
– Nesuprantu. Kå tai reißkia?
Tieså sakant, Andriau, tada ir aß nelabai supratau, kå
ßneku. Taçiau ißtar´s tuos ΩodΩius pajutau negailestingå ir
nenumaldomå geismå.
Atsigr´Ωiau ^ jå visu kΔnu.
– Aß galiu paaißkinti. Tai ir yra meil∂. Aß myliu jus abi –
tave kaip vyresn´, jå kaip jaunesn´. JΔs – mano vaidilut∂s.
D∂l jΔs¨ abiej¨ aß einu iß proto.
L∂ja paband∂ ißslysti iß lovos, taçiau aß sp∂jau sugriebti ir
uΩgulti. ÛiΔr∂jau, kaip ji spurda mano gniauΩtuose po truput^
silpdama ir nusileisdama. Per daug nakt¨ ji praleido
svajodama apie mane, kad dabar bΔt¨ ^stengusi atsilaikyti.
( 61 )
Anapus taves 61
25/3/05, 2:14 AM