Anapus taves

len vyras ißnyko dar pirmosiomis karo dienomis, o ir ji
netrukus ißsikraust∂ pas t∂vus.
Nor∂damas pamirßti buvusius ißgyvenimus, Idaga pasin∂r∂
^ profesin´ veiklå ir kur^ laikå jaut∂si visai laimingas.
Taçiau vienå puikiå bob¨ vasaros dienå vaikßçiojant^ Laisv∂s
al∂ja j^ paßauk∂ pro Metropolio duris pasirod´s buv´s
uoßvis. Vyrai sus∂do prie staliuko, ir visada pasitemp´s,
ßl∂ktißka kilme besididΩiuojantis Helen t∂vas ißdroΩ∂:
– Blogi reikalai, gerbiamas Ωente, jei tik nesupyksi d∂l
tokio kreipinio. Eleonora pab∂go ^ getå! – ir staiga tas
orus penkiasdeßimtmetis uΩsideng∂ veidå ranka, sl∂pdamas
aßaras. – Èsivaizduoji, kå ji padar∂? Kokia g∂da! Kå ji
mums daro, kå daro!
– O vaikas? – po ilgokos pertraukos atsargiai paklaus∂
Idaga.
– Ji pasi∂m∂ ir vaikå, pasi∂m∂ maΩåj^ Vytukå, – sußnibΩd∂jo
Matutis (taip, tokia buvo jo pavard∂) ir ∂m∂
kΔkçioti. – Ji jau seniai neturi n∂ krislelio g∂dos. N∂ krislelio!
Tegu ji nekençia mΔs¨, tegu nekençia tav´s, bet
kuo kaltas vargßas kΔdikis? Kuo? Atsakyk, gerbiamas siel¨
Ωinove!
Idagai buvo nusispjauti, kå veikia ta rujojanti kal∂, taçiau
Ωinia apie vaikå, kuriam buvo dar tik metukai, sukr∂t∂.
Jis tik∂jo, kad vaikas ne jo, taçiau ne visu ßimtu procent¨.
Jeigu vaikas vis d∂lto jo, Helen poelgis buvo nedovanotinas.
Gyvenimo sålygos gete buvo antisanitarin∂s,
kaip gydytojas Idaga tai gerai Ωinojo. Kalb∂ta apie tuoj
kilsiançiå viduri¨ ßiltin∂s arba dezinterijos epidemijå.
– Mes privalome ißgelb∂ti Vytukå, – sugrieb∂ uΩ rankos
Helen t∂vas ir ^smeig∂ ^ j^ savo gail¨, taçiau atkakl¨ Ωvilgsn^.
( 145 )
Anapus taves 145
25/3/05, 2:16 AM