Anapus taves

Skub∂k, mano mylimasis,
bΔk panaßus ^ gazel´
ar jaunå bried^
kvapiuose kalnuose.
È kaimå gr^Ωti visai netrauk∂. Atsigul´s ^ lovå galvojau
ne apie rytdienos kelion´, o apie pra∂jusius vakarus, mergin¨
elges^, ßnekas ir Ωaidimå dievißkais ΩodΩiais.
ÍIR HA ÍIRIM
Kai kurios paslaptingos nuotrupos vis dar skamb∂jo ausyse,
o burnoje v∂l jauçiau Rakel∂s ir L∂jos buçini¨ skon^.
PamaΩu galvoje ^sisiaut∂jo beprotißkiausios fantazijos. Nakties
oras virp∂jo nuo ^tampos, pasaulis virto efemerißku
mano beribi¨ troßkim¨ kΔriniu. Kelis kartus vos nepakilau
ir nepasileidau ^ kitå namo pus´ – sulaik∂ tik mintis,
kad Rakel∂ ir L∂ja miega vienoje lovoje.
Kai durys tyliai prasiv∂r∂, aß beveik nenustebau. Baltas
siluetas, tarsi v∂l∂, kur^ laikå pabuv´s prie ^∂jimo, ∂m∂ artintis.
Ûinoma, tai buvo dråsesn∂ iß seser¨ – Rakel∂. Iß ilg¨
naktini¨ baltini¨ kyßojo tiktai p∂dos ir kaip ßakaliukai plonos
rankos. Veidas ir plaukai beveik neißsiskyr∂ tamsoje.
Jai nedråsiai artinantis uΩsimerkiau. Skruostå paliet∂
v∂sΔs, vos vos virpantys pirßtai. Jutau kaip ji pris∂da ßalia
man´s ir pasilenkusi ΩiΔri – visai kaip aß ^ jå tå pirmåjå
sugr^Ωimo nakt^. Kas bus toliau, kå ji darys? Kå sakys?
Imk mane su savimi! Skub∂kime! Vesk mane, karaliau, ^
savo kambarius. Rakel∂s lΔpos paliet∂ manåsias ir kur^
laikå, tarsi tirdamos, nejud∂jo. LyΩtel∂jau tarpå tarp karßçiuojançi¨
lΔp¨, mergait∂ atsiduso ir mΔs¨ burnos prad∂jo
savo ilgå, bebals^, saldΩiai kamuojant^ paßnekes^. Atsi-
( 57 )
Anapus taves 57
25/3/05, 2:14 AM