Anapus taves

Prieß nueidamas dar kartå ^d∂miai j^ nuΩvelgiau – ar
nesityçioja? Ne, jis buvo visißkai nuoßirdus. Íi¨ Ωmoni¨
vaikißkas patiklumas puikiausiai der∂jo su ißkryp∂lißku
Ωiaurumu. Tokie, Andriau, buvo tikrieji saugumieçiai. Dabar
panaßi¨ jau niekur nerasi.
L∂ja neatneß∂ man Ωyd¨ aukso, taçiau viså savo gyvenimå
aß jauçiau tyliå globå iß aukßtybi¨. Ji buvo mano angelas
sargas. Beveik tuo paçiu metu, kaip aß su Eleonora, ji
susituok∂ su tada dar jaunu stribu Algimantu B., kuris v∂liau
tapo garsiu partiniu veik∂ju. PagimdΩiusi mergait´, ji
iß∂jo iß darbo organuose ir Taryb¨ valdΩiå stiprino tik legenda
tapusiais pasakojimais apie Devintåj^ fortå ir pab∂gimå
iß jo. Per kiekvienus Naujuosius metus ir mano gimtadien^
gaunu jos pasveikinimå, o aß taip pat atkakliai sveikinu
jå su Kal∂domis – stebuklu, kur^ ji padovanojo soviet¨
propagandai.
Tavo senelei ßia prasme pasisek∂ maΩiau nei man. Jos
mylimasis JokΔbas Blochas, tiesa, neΩuvo mißkuose, kaip
kur^ laikå buvo manoma, taçiau po karo, ßiek tiek pasiblaßk´s
Lietuvoje, pasitrauk∂ ^ Izrael^ – susp∂jo, kol Ryt¨
Europos sien¨ dar nebuvo sukaust´s ßaltasis karas. El∂s
nelaimei, prieß palikdamas Kaunå, per paΩ^stamå jis atsiunt∂
jai laißkel^. Man nepavyko suΩinoti, kas ten buvo
paraßyta, taçiau tavo senel∂ po to band∂ Ωudytis, ir tik aß
jå ißgelb∂jau, ißtraukiau iß kilpos, o paskui tur∂jau ir vesti.
Labai sk¨stis negaliu, kelerius metus mes gyvenome visai
neblogai. Aß gavau darbo leidykloje, verçiau iß vokieçi¨
kalbos, netgi tokius autorius kaip Íileris ir Brechtas –
prie Markso raßt¨ prisid∂jau tiktai kaip redaktorius. El∂
gr^Ωo dirbti sesele ^ tå paçiå ligonin´, kurioje po keliolikos
( 237 )
Anapus taves 237
25/3/05, 2:19 AM