Anapus taves

– Gal dar sp∂siu ßiandien po piet¨ su kuo nors paßnek∂ti,
– bej∂gißkai sumurm∂jo El∂s t∂vas. – Vis d∂lto tai yra
neΩmonißka!
Idagai pasidar∂ pikta. Taip, tai iß tikr¨j¨ neteisinga. Juk
Matutis apsidΩiaugt¨, jei Hitleriui ar dar kam nors mostel∂jus
burt¨ lazdele Kaune nelikt¨ n∂ vieno Ωydo, taçiau
dabar jo ßirdis dreb∂jo iß uΩuojautos, nes tarp pasmerkt¨j¨
gal∂jo bΔti jo dukra ir vaikaitis.
– Man reik∂t¨ bent po piet¨ nueiti ^ ligonin´. Vis tiek
jokios naudos, kad çia esame, – suburb∂jo Idaga ir vos
susilaik∂ nepasak´s garsiai:
Vis tiek tas vaikas greiçiausiai ne mano.
Taçiau Matutis ^sikibo ^ parank´ ir privert∂ dar pabΔti.
Abu jie vos laik∂si ant koj¨. Tuo tarpu Rauka, atrodo, ne
pavargo nuo tokio ^tempto darbo, bet su kiekvienu mostu
^gaudavo vis nauj¨ j∂g¨.
NenutrΔkstama virtin∂ Ωyd¨ slinko link jo, o paskui skyr∂si
^ dvi dalis: vieni gav´ nuod∂mi¨ atleidimå, kiti – pasmerkti
pragaro kançioms. Iki tol buv´ vienodi, po vieno
rankos mostel∂jimo jie tapdavo geri arba blogi.
– Jis tarsi Dievas Paskutinio teismo dienå, – sußnibΩd∂jo
Idaga, ir pats nustebo pajut´s balse pavydo gaidå.
IR JÔS BÔSITE KAIP DIEVAS, KURIS ÛINO,
KAS GERA IR KAS BLOGA
KaΩkas atneß∂ Raukai sumußtin^, ir jis ∂m∂ kramsnoti,
tvarkingai laikydamas j^ sviestiniame popieriuje, taçiau
n∂ akimirkå neatsitraukdamas nuo savo darbo, nuo savo
dievißko Ωaidimo. PamaΩu ^sidråsino ir viså laikå ßalia
buv´s oberjudas Elkesas. Kartais jam netgi pavykdavo
^kalb∂ti Raukå pakeisti sprendimå, ir koks nors nuo ^tam-
( 150 )
Anapus taves 150
25/3/05, 2:17 AM