Anapus taves

– Man tas pats, – atsakiau iß tikr¨j¨ pamaloninta jo
pasitik∂jimo. – Bent mirtis bus ^domesn∂.
Jis nusijuok∂ ir netik∂tai paglost∂ mano skruostå.
– Tavo visada toks keistas Ωvilgsnis, – pasak∂. – Atrodo,
kad viskas, kas çia vyksta, tav´s visai nelieçia ir negåsdina.
– Aß ^pratusi Ωvelgt Í∂tonui ^ akis, – ißtariau ir pati nustebau.
– Esu perskaiçiusi viså Nyç´.
Jis, matyt, nesuprato, nes liΔdnokai sumurm∂jo:
– O aß aukl∂tas ateistißkai. Torå esu tik pavart´s.
Ir vis d∂lto stebuklas ^vyko – mes pab∂gome. Per paçias
Kal∂das!
Ívent∂s proga forto virßininkas pasak∂ kalbå kaliniams.
Kadangi Ωydai dirba labai uoliai, jis pagerinsiås j¨ gyvenimo
sålygas. Kiekvienas gaus degtin∂s, cigareçi¨ ir net dvi
ßvençi¨ dienas gal∂s nedirbti. Virßininkas dar kartå paΩad∂jo,
kad nuo mΔs¨ galvos n∂ plaukelis nenukris, o baig´
ßiå uΩduot^ gausime darbo kitur. Vienas Ωydas, atsakydamas
vis¨ vardu, pad∂kojo uΩ malon´ ir palink∂jo vokieçiams
ramios ßvent∂s. Degtin´ atidav∂me sargybiniams.
Pab∂gimo planå Ωinojo jau beveik visi. Septintå valandå
buvome savo rΔsiuose ir lauk∂me, kada sargybiniai ateis
uΩrakinti dur¨. Po to paprastai pra∂jus pusvalandΩiui uΩgesdavo
ßviesa ir iki penktos ryto bΔdavo tamsu. Per tå laikå
tur∂jome daug kå padaryti. Taçiau tådien sargyba neskub∂jo
– ji mat buvo gerai nusiteikusi. Tik gerokai pav∂lav´
priΩiΔr∂tojai pagaliau pasirod∂ ir kaip ^prasta uΩrakino
mus. J¨ ßventinis gerumas vos nesuΩlugd∂ pab∂gimo.
Kolios vadovaujama grup∂ kalini¨ jau senokai atliekamu
laiku ruoß∂ keliå ^ laisv´. Jie buvo pasidar´ raktus ^
nenaudojamå sand∂l^, esant^ virß mΔs¨ kamer¨ ir dar kelias
toliau einançias patalpas bei koridorius. Vienos me-
( 215 )
Anapus taves 215
25/3/05, 2:19 AM