Anapus taves

no virßΔn∂. UΩliejusiu svaiguliu galima pateisinti dråså,
kurios vedamas palikau savo rizalitå ir iß l∂to prav∂riau
Salom∂jos kambario duris. Ji t´s∂ toliau, lyg nepasteb∂dama
^ΩΔlaus ^sibrov∂lio, taçiau kelis kartus uΩkliud∂ ne tå
klavißå – supratau tai daugiau iß jos prikåstos lΔpos ir aki¨
blykstel∂jimo, negu iß klausos. Pri∂jau visai arti ir beveik
atsir∂miau ^ pianinå. Ji steng∂si t´sti, taçiau garsai dar∂si
vis maΩiau harmoningi, kol po keli¨ keist¨ pasaΩ¨ uΩsibaig∂
Ωemiausio do atodΔsiu ir vos ^sp∂jamu ßnabΩdesiu:
Negåsdink man´s taip daugiau...
Puoliau prieß jå ant keli¨, bandydamas sugriebti vis dar
virpançius pirßtus. Nev∂kßlißkai ißsten∂jau meil∂s prisipa-
Ωinimå ir ∂miau buçiuoti rankas, tarsi jos bΔt¨ geriausios
tarpinink∂s jausmams ißreikßti. Salom∂ja ∂m∂ loßtis ir nualpo
taip, kad vos sp∂jau pagauti. Pak∂liau ir nusineßiau jå
ant Viktorijos stiliaus kußet∂s.
PaguldΩiau ir ∂miau v∂dinti netoliese gul∂jusia knyga.
Atsegiau dvi virßutines ßilkin∂s palaidinuk∂s sagas. GalbΔt
ji iß tikr¨j¨ buvo apalpusi – maçiau, kaip pamaΩu
raudonis gr^Ωta ^ skruostus. Pasilenkiau ir pabuçiavau
lengvai pravertas mano meil∂s lΔpas. Pasirod∂, kad jos
nebuvo visißkai bejausm∂s, kad ßiek tiek, vos juntamai
atsak∂, virptel∂jo ir glustel∂jo prie mano lΔp¨, bet tik
tiek, kad abejon∂ nebΔt¨ iki galo sugriauta. Îmiau buçiuoti
jos veidå, ißsidraikiusius plaukus – j¨ kvapå jauçiu
ir dabar, – kaklå tarp peçi¨ ir ausies, ßvelniå duobut´ jo
apaçioje, krΔtin´. Vienu metu ji neatsilaik∂ ir susijuok∂,
bet vis tiek neatsimerk∂, ir aß supratau, kad uΩmerktos
akys yra tarsi indulgencija, tylus sutikimas, leidimas meil∂s
Ωaidimams, nors ir neprisiimant atsakomyb∂s. Po visko
Salom∂ja, Ωinoma, gal∂s mane apkaltinti pasinaudo-
( 19 )
Anapus taves 19
25/3/05, 2:13 AM