Anapus taves

pasak∂ L∂ja. – Ûydai nusisuko nuo Dievo ir buvo nubausti.
Taip visada bΔna. Tai reißkia, kad Dievas vis dar myli Ωydus
ir laiko juos ißrinktaisiais. Taçiau bausm∂s p∂domis visada
eina malon∂. DENN NOCH LEBT CHRISTUS.
– O vießpatie! – ßΔktel∂jau aß. – Kå tu çia ßneki?!
– Nes Kristus tebegyvas, – taip pat susijaudin´s vos girdimai
sukuΩd∂jo Idaga. – Stebuklas, tikras stebuklas. Kokie
sutapimai. Giluminis bendrumas. Íiånakt kaip tik sapnavau,
kad einu palei vielin´ geto tvorå, stebiu uΩ jos ΩaidΩiançias
graΩutes, linksmas mergaites, lakstançias, dΔkstançias
ir ßvytruojançias nuogomis blauzdomis. Joms ten
gerai, o mane uΩgul´s siaubingas liΔdesys ir nerimas. Atrodo,
tarsi eiçiau ßalia Rojaus ir Pragaro ribos, Pragaro, o ne
Rojaus pus∂je, ir kad ne tos mergait∂s bΔt¨ uΩdarytos, atskirtos
nuo viso pasaulio, o man bΔt¨ uΩdrausta patekti
pas jas, ten kur linksma ir gera, kur ßaukia mano ßirdis –
ten ir tik ten aß bΔçiau ißgelb∂tas. Aß çiupin∂ju tvorå, bandau
jos tvirtumå, stengiuosi pral^sti ir tada pamatau aukßtå
kr∂slå, tarsi faraono sostå, kuriame s∂di, – galbΔt tau,
Viktorai, Ωinomas, – Íiucas iß Gestapo. Jis nusißypso man,
moja mergait∂ms pirßtu, vienå j¨ sodinasi ant keli¨ ir Ωnaibo
jos skruostus. Tada matau tamsios skarmaluotos minios
procesijå, kylançiå Vilijampol∂s ßlaitu aukßtyn – vingiuojançiå
serpantinais gyvat´ iß Çiurlionio paveikslo. VIA
DOLOROSA! Procesija priart∂ja prie Íiuco sosto, ir aß jau
stoviu ßalia atsir∂m´s alkΔne ^ jo atkalt´. TEGU ÛYDAI
PATYS KARIA SAVO NUSIKALTÎLIUS, – linksmai sako Íiucas
ir paglosto mergait´. Matau kyla kartuv∂s, prasideda
baisi sumaißtis, klyksmai ir raudos. Procesija eina tiesiai ^
mus. Íiucas pakyla staçiomis ir atidΩiai Ωvelgdamas ^ kiekvienå
besiartinant^ vienu rankos, o tiksliau, vienu ißtiesto
( 137 )
Anapus taves 137
25/3/05, 2:16 AM