Anapus taves

iß lovos – tiesiai ^ pogrind^
Pabudome nuo atkaklaus beldimo ^ lauko duris. Greitomis
apsireng´s nu∂jau paΩiΔr∂ti, kas çia gal∂t¨ mane lankyti
taip anksti.
UΩ dur¨ stov∂jo ryΩtingai nusiteik´s Moß∂ Zalmanas.
Jis beveik per j∂gå prasibrov∂ pro mane ir ^virto ^ kambar^.
– Taip ir yra, – sußuko. – Mano dukra tapo moterimi!
Tikiuosi jΔs suprantate, kå tai reißkia?
Jis ΩiΔr∂jo ^ mane, taçiau aß neΩinojau, kå galiu atsakyti.
BΔtent jo reikalaujamo supratimo aß ir netur∂jau – ne
vien tinkamo vießam atsakymui, bet ir sau paçiam.
– Ponas Viktorai, – ßiek tiek draugißkiau t´s∂ iß lovos
jau sp∂jusios pakilti ir beveik perßvieçiamais naktiniais
marßkiniais stovinçios merginos t∂vas, – aß visada laikiau
jus garbingu Ωmogumi ir Ωinau, kad man nemeluosite. Kas
^vyko ßiå nakt^, o gal vykdavo ir anksçiau, tarp jΔs¨ ir
mano dukros?
PaΩiΔr∂jau ^ j^, po to ^ vargß´ drebançiå L∂jå ir pakraçiau
galvå:
– Gerbiamas kaimyne, ne^vyko nieko baisaus. UΩtikrinu
jus. Tikrai ne^vyko nieko bloga.
Moß∂ Ωeng∂ prie savo dukters ir sugrieb´s jå uΩ rankos
paklaus∂:
– L∂ja, nemeluok man. Tu tapai moterimi?
Ji stov∂jo nuleidusi galvå ir nieko nesak∂.
( 62 )
Anapus taves 62
25/3/05, 2:14 AM