Anapus taves

– Vadinasi, d∂l Ωmonos ligos jΔs kaltinate mane? – paklaus∂
tyliu, taçiau nieko gera neΩadançiu balsu.
– Ne. Jokiu bΔdu ne! – ∂m∂ purtyti galvå Idaga. – Aß
tik darau silpnå prielaidå, kad suprasti frau GertrΔdos problemå
galbΔt gal∂tum∂te pad∂ti jΔs.
– Aß?! Ir kaipgi?
Idaga persibrauk∂ ranka barzdå ir jau visai liΔdnai sußnibΩd∂jo:
– Jei kartais gal∂tum∂te skirti man ßiek tiek laiko. Ne
tiek daug, Ωinoma, kiek jΔs¨ Ωmona, bet – nors ßiek tiek.
Íiucas paßoko nuo k∂d∂s ir jau sukdamasis eiti pratar∂:
– Norit ir mane paversti beproçiu? Gerai, aß pagalvosiu.
Ir kå gi, Íiucas sutiko! Ûinoma, prieß tai jis stipriai prigrasino
sielos gydytojå, kad apie tai niekas niekada nesuΩinot¨.
Idaga netgi tur∂jo prisiekti savo vaiko gyvybe.
Taigi pirmadieniais ir penktadieniais hauptßarfiureris
iß pradΩi¨ apßildavo pirmame Idag¨ namo aukßte, o po to
jau lipdavo ^ antråj^. Gydytojas nedr^so klausti, ar d∂l to
pasikeit∂ jo ir El∂s santykiai, taçiau netrukus ir pats kai kå
pasteb∂jo.
Po vieno seanso, kai vokietis ypaç daug pasakojo apie
liΔdnå savo vaikyst´ dinastinio pastoriaus ßeimoje, Idaga,
lik´s vienas apaçioje, v∂l ißgirdo tai, ko jau nebuvo gird∂j´s
nuo Blocho laik¨. Tai buvo lygiai toks pat gailus pratisas
inkßtimas, kokiu anuomet m∂gavosi Ωydo tvarkoma
Eleonora, taçiau ßiek tiek Ωemesnio tono. Tik tiek, kad
uΩteko suprasti – ß^kart garsai sklido ne iß moters, o iß
paçi¨ hauptßarfiurerio gelmi¨.
Ir ßtai tå ßventå akimirkå Idagos galva nußvito, ir tarsi
atsiv∂rus treçiajai akiai jis pamat∂ pasaul^ tok^, koks ßis iß
tikr¨j¨ yra.
( 194 )
Anapus taves 194
25/3/05, 2:18 AM