Anapus taves

ßiltas, tarsi abrikoso odel∂. PervedΩiau pirßtu jos smakru,
lΔpomis. Staiga prisiminiau, kaip panaßiai aß glamon∂jau
nualpusiå ar tokia apsimetusiå Salom∂jå. O gal ji pasipasakojo
savo draugei L∂jai, o ßi, leipdama iß juoko, – Rakelei!
Dabar gi padykusi mergait∂ suman∂ paΩaisti su manimi.
Taçiau uΩuot privert´s jå atsimerkti aß pasilenkiau, panaßiai
kaip tada prie Salom∂jos, ir pabuçiavau.
Ir kå tu manai? Ji neatsimerk∂, bet ir neapsimet∂, kad
nieko nejauçia. Ji atsiliep∂ ^ mano buçin^ tarsi tik jo ir
bΔt¨ laukusi. Paliov´s buçiuoti atsitraukiau ir paΩvelgiau ^
jå. Gul∂jo uΩsimerkusi, taçiau aß tariausi prietemos ßeß∂liuose
^ΩiΔr∂j´s ßvelniå, vos vos plevenançiå ßypsen∂l´. Rakel∂s
lΔpos nebuvo putlios, greiçiau atvirkßçiai, taçiau labai
dailios formos. Veidukas gana berniokißkas, bet bruo-
Ω¨ aßtrumas ir ßvelnumas sudar∂ nuostab¨ derin^. Jai gal∂jo
bΔti apie ßeßiolika.
Íi mintis sulaik∂ mane nuo antro pabuçiavimo. Aß s∂d∂jau
ant savo lovos kraßto ir groΩ∂jausi gulinçia mergaite.
Taip pra∂jo gal kelios minut∂s, o gal ir daugiau. Pagaliau
Rakel∂s blakstienos suvirp∂jo ir ji prasimerk∂. Gilios,
tamsios, pietietißkos akys Ωvelg∂ ^ mane be baim∂s ar nustebimo.
Aß net negal∂jau atsp∂ti, kå ji galvoja, nors Ωvilgsnis
buvo visißkai atviras, be jokio apsimetin∂jimo. Tos akys
tiesiog susiurb∂ mane ^ save viså. Rakel∂!
Juk labai graΩus vardas, ar ne? Jis man viså laikå skamb∂jo
labai lietuvißkai: Rakel∂, Rugil∂, Rakel∂...
Mergait∂ nusißypsojo ir pasak∂:
– Nepykit, aß labai negerai elgiuosi. JΔs¨ çia taip ilgai
nebuvo, o mes su seserim miegam viename kambaryje.
Gal prieß kok^ m∂nes^ man liep∂ patikrinti stalçiuje rast¨
namo rakt¨ ryßul^ ir ten aß uΩtikau raktå nuo jΔs¨ dur¨.
( 49 )
Anapus taves 49
25/3/05, 2:14 AM