Anapus taves

vienai gudruolei ^griso jos uΩburto vyro meil∂ ir moterißk∂
atbΔr∂ j^, paslapçiomis stumtel∂dama antruoju kauliuku.
Taçiau vargßas vyras ne tik nustojo myl∂j´s, jis ∂m∂
menkti diena iß dienos ir netrukus pasimir∂.
– Baisu, – nusisteb∂jau visai nuoßirdΩiai. – Íiais nepastovi¨
jausm¨ laikais mirçi¨ tur∂t¨ bΔti daug. Jau geriau
mirti iß meil∂s, negu iß nemeil∂s. Tu, aißku, paveld∂jai tuos
kauliukus?
Ji nusijuok∂:
– Gal ir taip. Taçiau aß grybßtel∂siu stebuklingu kabliuku
tik tada, kai tvirtai ^sitikinsiu, kad tå Ωmog¨ galiu myl∂ti
viså gyvenimå.
V∂liau prisimindamas pokalb^ su dΩiaugsmu pagalvojau:
Ji pasak∂ kai tvirtai ^sitikinsiu, o ne kai surasiu. Tai
teikia vilties!
( 39 )
Anapus taves 39
25/3/05, 2:13 AM