Anapus taves

Bet aß g∂dingai pralaim∂jau. Pralaim∂jau, nes jai uΩteko
gudrumo ^vilioti mane ^ kitå mΔßio laukå, kuriame mano
ginklai virto juokingais Ωaisliukais.
Beje, Andriau, tu kå nors gird∂jai apie Vilhelmå Reichå?
Ar Ωinai, kad pab∂g´s iß Vokietijos jis baig∂ savo dienas
Amerikos kal∂jime? Puiku! Amerika j^ nuΩud∂ kaip
seksualin∂s revoliucijos pranaßå, kad netrukus gal∂t¨ ^gyvendinti
jo skelbtas id∂jas.
Amerika nugal∂jo Treçiåj^ Reichå,
kad bΔt¨ pavergta Vilhelmo Reicho.
Kitå dienå beldimå ^ savo duris ißgirdau tik sulauk´s
v∂lyvo pavakario ir jau prad∂j´s gerokai jaudintis. Ißvydau
ne vien Rakel´, kurios tik∂jausi, bet ir uΩ rankos tempiamå
vargß´ L∂jå.
– Nedr^sau viena pas jus eiti, – ißpyßkino jaun∂l∂ sesut∂.
– Man taip g∂da d∂l vakar dienos!
L∂ja Ωvilgtel∂jo ^ jå paßaipiai, po to – kaltai ^ mane:
– Rakel∂ siaubingai padykus, niekas negali jos suvaldyti,
net ir t∂vas. Mes labai atsipraßome. Bet, kiek Ωinau, ji ir
dulkes visada nußluostydavo.
– Aß net negalvoju pykti, – nuoßirdΩiai uΩtikrinau. –
Radau çia såsiuvin^ ir matau, kad panel∂ domisi knygomis,
filosofija. BΔt¨ ^domu paßnek∂ti. Gal∂tum∂m daΩniau
susitikti.
– Kokia ten filosofija, – nusijuok∂ L∂ja. – Ji tik jΔs¨
laikå gaißint¨.
Rakel∂ blykstel∂jo akimis ^ seser^:
– Manai, kad su tavimi kalb∂tis ^domiau?
– Ne, ir su manimi nelabai ^domu. Bet aß nors nesibraunu
per j∂gå.
( 54 )
Anapus taves 54
25/3/05, 2:14 AM