Anapus taves

D∂d∂ trenk∂ delnu ^ stalå:
– Tai bent krikßçionys! Pagaliau ir Ωydai atsivert∂! Matyt,
tokia ir bus judoßi¨ krikßçionyb∂.
– Bet t∂veli, – ^siterp∂ Salom∂ja, – ten ne vien tik Ωydai –
pats sakei. Gird∂jau, kad vakar senamiesty jie ir Ωyd¨ krautuvi¨
vitrinas ißdauΩ∂.
– Turtingiems, Ωinoma, nieko gero. Bet jie mok∂s ißsisukti.
O kas atsitiks mums? Gal tu, Viktorai, Ωinai?
– Nieko n∂ra amΩina. Kas ateina, kada nors tur∂s praeiti,
– bandΩiau nuduoti filosofå. – Reikia tiesiog laukti.
D∂d∂ atidΩiai paΩvelg∂ ^ mane tarsi rimtai svarstyt¨ original¨
patarimå. Tarp kitko, tuo metu jis dar∂si man vis
draugißkesnis, daΩnai kviesdavosi pasißnek∂ti, netgi pasitarti,
lyg bΔtume lygiaverçiai partneriai.
– Ißlaukti, sakai, – pakartojo. – Kad taip gal∂tum, Ωmogau,
^l^sti ^ Ωem´, pasisl∂pti kaip koks kurmis Ωiemai, o kai
viskas praeis, ißl^sti ^ pavasario saul´. Kad taip gal∂tum ir
Ωinotum, kada viskas praeis!
Tuo metu man ^ galvå ∂m∂ l^sti visokios keistos mintys.
– D∂de, ar jΔs skait∂t Markså arba Nyç´?
– Markså? Íito tikrai ne. O Nyç∂s Zaratustrå pasklaidΩiau
– tå prastå vertimå. Paaugli¨ tvirkinimas, o ne filosofija.
Tik vienas sakinys man gerai ^strigo: Tu eini pas moter^?
Tai nepamirßk bizΔno. Tikra teisyb∂, – jis nusikvatojo.
– Antanai! – priekaißtingai ßΔktel∂jo Salom∂jos mama. –
Prie mergait∂s... Tos bedievißkos knygos apskritai netur∂t¨
bΔti padoriuose namuose.
– Iß kur Ωinai, kad ji bedievißka? – v∂l nusijuok∂ d∂d∂. –
Ar tik ne aß sakiau?
Í^ kartå nusißypsojo ir mergaite jau senokai nebevadinta
Salom∂ja. Pajutau jos atsarg¨, taçiau kitok^ nei anks-
( 25 )
Anapus taves 25
25/3/05, 2:13 AM