Anapus taves

ßokin∂jo apie mane ne maΩiau nei apie savo vaikå. Íiucui
iß∂jus ji visada pirmiausia ^slinkdavo pas mane ir tarsi prasikaltusi
rodydavo dar didesn^ nei paprastai rΔpest^.
Nenuostabu, kad iß pat pradΩi¨ ji man dar∂ ^spΔd^. Jos
Ωvilgsnis buvo panaßus ^ L∂jos, kai ßi gr^Ωo po pab∂gimo.
Viså gyvenimå negal∂jau atsispirti moterims, kuri¨ akyse
^Ωvelgdavau kançiå.
Bet aß jau buvau nebe tas. Karui prasid∂jus maniau, kad
jis ißvaduos mane iß vienatv∂s, bet gal¨ gale jis tik ißvadavo
iß iliuzijos, kad vienatv´ galima ^veikti.
Tokios tokel∂s, jaunasis drauge... KARAS PANAÍUS È
MEIL‰.
Jei nenori nusivilti, turi kariauti be atvangos.
Mes susituok∂me, kai karas baig∂si ne tik Lietuvoje,
bet ir Japonijoje. Ûinoma, gal∂çiau teigti, kad ji ∂jo uΩ
man´s vien nor∂dama pasikeisti pavard´. Juk net ir tu tur∂tum
sutikti, kad Eleonoros Mikelien∂s n∂ lyginti nesulygintum
su Eleonora Bloch. Taçiau kod∂l tada vedΩiau jå
aß? Juolab kad tur∂jau d∂mesio vertå pasirinkimå – vos
vokieçiams pasitraukus, pas Eleonorå apsireißk∂ L∂ja. Ji
papraß∂ man´s kartu aplankyti jos skriaudikus Vilkijoje.
Nepaprastai dΩiaugiausi jå matydamas, taçiau niekaip negal∂jau
suprasti, kod∂l teis∂to kerßto Ωygiui buvau reikalingas
bΔtent aß – be to, dar nelabai pasveik´s. Ji galutinai
mane supykd∂ pasakiusi:
– T¨ niekߨ iß man´s atimtas auksas priklauso tau, Viktorai.
Juk tu baisiai rizikavai visus karo metus sl∂pdamas
mus su Rakele, – ir ji apsiverk∂. – Aß tik noriu bΔti teisinga:
atkerßyti niekßams ir apdovanoti teisuolius.
Jå buvo aps∂dusi Kauno oberjudo daktaro Elkeso, nu-
Ωudyto likviduojant getå, kerßto dvasia. Ji labai myl∂jo
( 235 )
Anapus taves 235
25/3/05, 2:19 AM