Anapus taves

visaugos ir savigarbos barjerus ir ji atrod∂ tiesiog juokinga.
Nevalingai atsakin∂damas ^ jos buçinius ir glamones,
ranka pasiekiau vietå, kuri tur∂jo bΔti paskutin∂ tvirtov∂,
taçiau radau tik begalinio geismo pelk´.
Mano protas, mano såmon∂ Ωinojo, kad taip beatodairißkai
atsiduodançiå moter^, ne – merginå, mat besiblaßkydama
ji min∂jo nekaltyb´, tiesiog bΔtina paimti, taçiau
tai buvo mintis be kΔno. O ßalia sukte sukosi kitos mintys.
Juk Salom∂ja puol∂ ^ beatodairißkos aistros gl∂b^ tik
paΩeminusi mane, tik smogusi ^ skaudΩiausiå vietå, tik pamaçiusi
mano nevilt^ ir skausmå. Ne, ßi geismu deganti
mergina nebuvo idealios meil∂s angelas, apie kur^ svajodavau
ilgais vakarais. Taçiau blogiausia, kad aß negal∂jau
su tuo susitaikyti.
O, jeigu aß tå lemtingå vakarå bΔçiau dr^s´s ißlieti savo
bais¨ pykt^, kol buvau dar neuΩrakin´s, nepasl∂p´s meil∂s
giliausioje sielos kert∂je, jei bΔçiau leid´s abiem jausmams
– meilei ir neapykantai – daryti tai, kå jie nori! Taip, tada
Salom∂ja bΔt¨ buvusi mano. Ir galbΔt amΩinai.
Taçiau tada ji pamaΩu uΩgeso, paliko mane ramyb∂je ir
aß gal∂jau tik dΩiaugtis, kad tamsoje mes nematome vienas
kito aki¨.
Tai buvo tragedija be katarsio. Hamletas nusprend∂,
kad kerßyti yra negraΩu, taçiau vis tiek Ωuvo – kai kas sako,
kad pasikor∂ supykusios t∂vo ßm∂klos prakeiktas.
( 23 )
Anapus taves 23
25/3/05, 2:13 AM