Nuostolių, patiriamų dėl neigiamo transporto poveikio urbanistinėse ...

2. Transporto srautai ir spūsčių vertinimo metodika
Europos transporto ekspertai nuostolių, patiriamų dėl transporto spūsčių, įvertinimo
metodikose išskiria šiuos komponentus:
• kelionės trukmės didėjimas (tai svarbiausias išlaidų dėl spūsčių komponentas, sudarantis
apie 90 % suminių spūsčių ekonominių kaštų. Transportavimo laiko ar kelionės trukmės
vertinimą lemia kelionės tikslas, keleiviniam transportui – rūšis ir kelionės atstumas,
krovininiam transportui – tipas);
• transporto priemonių eksploatacijos išlaidos (vertinamos padidintu dėvėjimusi spūsčių
metu. Šios išlaidos aktualiausios komerciniam transportui, nustatomos įvertinant
kelionės trukmės didėjimą);
• diskomfortas, patiriamas perpildytose transporto sistemose (šis komponentas aktualus
keleiviniame transporte. Vertinamas perpildytuose keliuose ir viešojo transporto
sistemose. Bendruoju atveju kelionės trukmės vertė spūsčių atveju padidėja apie 50 %);
• papildomos degalų išlaidos (jos susijusios su važiavimo pobūdžiu (stojimas – trumpas
važiavimas, važiavimas mažais greičiais) ir sudaro apie 10 % spūsčių išlaidų);
• patikimumas (vėlavimo laiko (lyginant su normatyviniu) didėjimas siejamas su kelionės
trukmės nepatikimumu, atsirandančiu dėl spūsčių. Krovininio transporto atveju šis
kriterijus daug aktualesnis nei kelionės trukmės padidėjimas).
Ekspertai pabrėžia, kad išlaidų nustatymas nėra paprastas, nes tenka įvertinti:
• vidines spūsčių išlaidas – t.y. tas padidėjusio laiko trukmės ir einamąsias išlaidas, kurias
patiria operatoriai, kai artėjama prie sistemos pralaidumo ribos arba ji viršijama.
• išorines spūsčių išlaidas, kurias patiria visi kiti sistemos naudotojai, vos transporto
operatorius įeina į šią sistemą. Jos blogina socialinę gerovę, todėl vertinamos kaip kainų
korekcijos veiksnys.
Norint aprašyti išorinių spūsčių išlaidų internalizavimo procesą, reikia įvertinti ribines
socialines išlaidas (angl. Marginal Social Costs – MSC). Jos išreiškia išorinių išlaidų pokytį visiems
vartotojams, kai į sistemą įsiterpia papildomas vartotojas. Matematiškai jos gali būti apibrėžtos
nustatant visas vartotojų išlaidas pagal vartotojų skaičių, arba eksperimentiškai stebint sistemą, arba
pritaikant makroimitacijos modelį.
Nustatant vidines išlaidas, naudojami skirtingi gaišimo ar sistemos perpildymo išlaidų
rodikliai. Šie rodikliai atspindi ir transporto sistemos kokybę. Koncepcija numato įvertinti vidutines
vartotojų kelionės išlaidas, viršijančias tam tikrą lygį, kurį apibrėžia priimtinas kokybės standartas.
Jai reikia mažiau duomenų nei MSC, bet ši metodika neišskiria vidinių ir išorinių išlaidų.
20