Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme

762 Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme
1) niekada ir jokios pagalbos pogrindžiui aš neteikiau;
2) neįsakiau ir neraginau kunigų, kad jie remtų pogrindį;
3) už žudymus ir padegimus draudžiama duoti nuodėmių atleidimą;
4) kad liudininkas Kubilius yra vokiečių parašiutininkas, pirmą kartą sužinojau
apklausų metu;
5) mano pasakymas Kubiliui, kad žadėjau padėti materialiai kaliniams ir
besislapstantiems nuo valdžios „kiek tai neprieštaraus teisei ir sąžinei“, tebuvo
kurtuazinis atsakymas išprususiam žmogui (Kubilius, kiek prisimenu,
sakėsi esąs mokytojas); be to, teisė leidžia padėti tik esantiems kalėjimuose,
o ne pogrindžiui, vadinasi, aš kalbėjau tik apie kalinius. Su kitais prašytojais
aš kategoriškai atsisakydavau svarstyti politinius klausimus. Skųsti tokius
prašytojus milicijai - nesuderinama su mano padėtimi.
6) Kubiliaus kalbos apie politinius įvykius ir išvada, kad esą pasibaigus
karui gali kilti naujas karas, - nuomonė girdėta mitinge (?). Ar aš pritariau
tokiai išvadai, neprisimenu. Apklausos metu aš norėjau tai paminėti, tačiau
pamiršau.
Dėl mano „antitarybinės veiklos", kitaip sakant, dėl 1943 m. rugpjūčio
8 d. ganytojiško laiško, man buvo daromas moralinis spaudimas, kad aš
pranešinėčiau apie politines mane supančių žmonių nuotaikas ir taip išpirkčiau
savo kaltę. 1945 m. gruodžio 23 d. man buvo įsakyta parašyti politines
charakteristikas apie artimiausius savo bendradarbius. Aš įvykdžiau šį reikalavimą
ir parašiau politinę charakteristiką apie penkis savo bendradarbius.
Pagal man žinomus faktus aš padariau išvadą, kad visi jie lojalūs
TSRS valdžiai. Dėl to man buvo išreikštas nepasitikėjimas.
Po to, ką aš išgyvenau paskutinėmis dienomis, Šv. Jono Evangelijoje
(10,11) perskaityti Atpirkėjo žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“,
mane giliai sukrėtė. Dėl to aš pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami
nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine ir tai daryti
kategoriškai atsisakau. Jei aš nusikaltau, turiu pats išpirkti savo kaltę, o ne
kas nors kitas už mane. To reikalauja mano religija.
Telšiai, 1946 m. sausio 3 d.
Telšių vyskupas V. Borisevičius