Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS
Lenkija vykdytų suvalkų sutartį ir grąžintų Vilnių ir jo sritį. Dėl suktos lenkų
delegacijos pozicijos derybos užsitęsė. Tautų sąjungos atstovų siūlomi projektai
buvo rengiami ne lygybės tarp abiejų šalių principu, o suteikiant tik privilegijas
Lenkijai. Tai vėliau teisingai pažymėjo žymus lenkų istorikas P. Losovskis, teigdamas,
jog „lenkai ėjo kovoti ne dėl pavergtųjų laisvės, bet dėl to, kad jie norėjo
būti ponais ir valdovais kaimynystėje esančiose valstybėse“ 13 .
Blogėjant abiejų šalių tarpusavio santykiams ir lenkų kariams bei įvairiems
provokatoriams vis dažniau pažeidinėjant neutralią zoną, užpuldinėjant pasienyje
buvusias lietuvių sargybas bei plėšiant vietinius gyventojus, armijos vadas gen.
s. Žukauskas 1921 m. balandžio 27 d. slaptoje direktyvoje kariuomenei nr. 2
įsakė visoms kariuomenės dalims pasilikti nurodytose vietose, energingai rengtis
kovai, tačiau jokiu būdu nepasiduoti lenkų provokaciniams išsišokimams. Prasidėjus
galimam lenkų kariuomenės puolimui, IV pėst. divizijai įsakyta, palikus ne
daugiau kaip tris batalionus jai pavestos demarkacijos linijos stebėjimui, su visa
artilerija ir vienu kavalerijos eskadronu greitai susikoncentruoti Mauručių–Gudelių–Prienų
rajone. Divizijos vadovybei nurodyta imtis visų priemonių, siekiant
išlaikyti savo rankose tiltą ties Prienais. Kito eskadrono stiprios raitelių užtvaros
turėjo stebėti priėjimus prie Vilkaviškio, Marijampolės ir Balbieriškio.
III pėst. divizija, lenkų puolimo atveju palikusi ties demarkacijos linija ne
daugiau kaip du batalionus priešo veiksmams sekti, su artilerija ir kavalerijos
eskadronu turėjo greitai susikoncentruoti Kaišiadorių rajone ir ginti priėjimus
prie Kauno miesto tarp nemuno ir neries upių.
I pėst. divizijai, demarkacijos linijai saugoti palikusiai taip pat ne daugiau
kaip du batalionus, su artilerija ir raitelių eskadronu nurodyta greitai susikoncentruoti
Veprių–Deltuvos–ukmergės rajone.
II raitelių pulkas (vadas – plk. Pr. Jackevičius), greitai susikoncentravęs
Kurklių–Kavarsko–Anykščių rajone, turėjo žvalgyti Molėtų–utenos ir Kamajų
link. susitelkęs minėtuose rajonuose, pulkas turėjo užmegzti ryšius su I pėst.
divizija ir pereiti jos vadovybės žinion. Kauno įgula (viršininkas – gen. ltn. Br.
skomskis, 4 batalionai, 2 baterijos, pusė eskadrono) turėjo būti pasirengusi kovoms
ir laukti tolesnių nurodymų. Kariuomenės rezervui (vadas – plk. ltn. M.
Velykis, 8 batalionai, 3 baterijos ir I raitelių pulko I eskadronas), gerai pasirengusiam,
susitelkti Kėdainių–Žeimių–šėtos rajone 14 .
Divizijų vadai turėjo nedelsdami parengti savo veiksmų planus, gerai tarpu-
13
p. lossowski, Stosunki polsko–litewskie w latach 1918–1920, Warszawa, 1966, s. 370–371.
14
armijos vado gen. s. žukausko 1921 m. balandžio 27 d. slapta direktyva..., LCVA, f. 929, ap. 3, b.
277, l. 8.
161