Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

318
Dr. Rimantas ZIZAS
tinti liaudies padavimuose ir dainose, 1905–1917 m. nemažai žemaičių kovojo
su Rusijos carizmu, Pilietinio karo metais veikė Raudonosios armijos Žemaičių
pulkas /jam f. Žemaitis vadovavo– R. z./, kuris kovėsi su vokiečių okupantais
ir lietuvių buržuaziniais nacionalistais 62 . Tačiau lietuviški pavadinimai divizijos
pulkams nebuvo suteikti.
16 LŠD mūšiai prie Aleksejevkos 1943 m.
vasario 21 d. – kovo 22 d.: tragiškų įvykių kronika
Taigi gauti pirmąjį kovos krikštą ir pradėti savo kovos kelią 16 LšD buvo
lemta ne Lietuvos teritorijos prieigose, kaip karo pradžioje planavo A. sniečkus,
o toli nuo Lietuvos, Rusijos pietuose, oriolo srityje, Briansko fronto 48–osios
armijos sudėtyje. Tačiau tai buvo svarbus ir garbingas Rytų fronto baras: Raudonoji
armija po istorinės pergalės prie stalingrado stūmė vokiečius į vakarus,
tačiau 1943 m. vasario antroje pusėje jos puolimas ėmė strigti, karo veiksmų
situacija komplikuotis. Atrodytų, kad ne tik sovietiniai Lietuvos vadovai, bet ir
sssR karinė vadovybė iš ilgai komplektuotos, mūšiuose dar nedalyvavusios,
taigi šviežios, neišvargintos divizijos tikėjosi sėkmingų puolamųjų veiksmų.
fronto bare, kuriame divizijai teko pulti, gynėsi vermachto /17–osios armijos–?/
45–osios divizijos likučiai, aviadesantinės divizijos 101–ojo pulko ir 501–ojo
minosvaidžių pulko daliniai 63 .
Deja, 16 LšD puolamieji mūšiai 1943 m. vasarį – kovą prie Aleksejevkos
kariniu požiūriu buvo beviltiškai nesėkmingi. Per mėnesį trukusius mūšius divizija
juos baigė ten, kur buvo pradėjusi, praktiškai nė žingsnio nepasistūmėjusi
į priekį, tačiau patyrusi didžiulių žmonių aukų, ginkluotės ir kito karinio turto
nuostolių. Tokius jos kovinės veiklos rezultatus galima vertinti kaip tikrą karinę
katastrofą ir mūšiuose dalyvavusių žmonių tragediją. šią tragediją gilino ir pratęsė
divizijos karių karinę garbę ir žmogiškąjį orumą žeminanti savųjų – Raudonosios
armijos vadovybės aštri, neigiama, žeidžianti reakcija į nesėkmingus
62 ten pat, f. 3377, ap.58, b. 262, l.3; įdomu pažymėti, kad k. preikšui nelabai patiko „kauno“ ir ypač
„žemaičių“ pavadinimų suteikimas divizijos pulkams, jo nuomone, „senovėje“ žemaičiai atkakliai kovojo
su vokiečiais, bet vėliau jie „niekuo nepasižymėjo“. 249 šp jis siūlė pavadinti „249 saulės šaulių
pulku“ (1236 m. įvykusio saulės mūšio „garbei“). tačiau k. preikšas nežinojo, kaip šiuo atveju į rusų
k. versti žodį „saulė“: vertinys „sauleskij polk“ buvo neaiškus, nevykusiai asocijavosi su „solnečnyj
polk“ („saulėto pulko“) pavadinimu. jis pažymėjo, kad šį pulką siūlyta pavadinti „margirio“ pulku,
žr.: lya, f. 1771, ap. 6, b. 47, l.83.
63 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 61.