Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)
kotarpį buvo ne kartą papildomi. Tokių korekcijų daugiausia būta pirmaisiais
valstybės gyvenimo metais. YVAĮ, kaip ir kiti anuometinės valstybės karo teisės
aktai bei baudžiamasis kodeksas, buvo parengti ištisai arba iš dalies perimant
carinės Rusijos teisinį paveldą 47 . YVAĮ sudarė 17 paragrafų, trumpai reglamentavusių
karo padėties įvedimą, jo vykdymo mechanizmą, vykdytojų teises, bausmes
už nustatytos tvarkos pažeidimus 48 .
1919 m. balandžio 4 d. redakcijos „Įstatų“ paragrafas skelbė, kad „kiekviena Lietuvos
apskritis arba jos įsakmiai nurodytos dalys, karo metu arba gresiant šalyje suirutės
pavojui, Aukštojo Valstybės Tarybos prezidiumo gali būti paskelbtos karo stovyje. Karo
metu, esant paskirtam Vyriausiajam karo vadui, karo padėtį veikiamos armijos srityje
skelbia Vyriausiasis karo vadas“ 49 . nepaprastosios padėties įvedimo tvarka numatyta remiantis
savita 1918–1919 m. sandūroje suprojektuota laikinąja aukščiausiosios Lietuvos
valdžios struktūra 50 . Ginkluoto priešo užpuolimo atveju turėjo būti įsteigta Vyriausiojo
karo vado pareigybė. suteikus vienam asmeniui plačias, diktatoriškas galias tikėtasi mobilizuoti
valstybės gynybinius resursus ir efektyviai pasipriešinti agresijai. Maksimaitis
dar sovietmečiu paskelbtame straipsnyje mini, jog 1918 m. gruodžio 20 d. karo vado
diktatūros klausimą svarstė Vilniuje likę Valstybės Tarybos nariai 51 . Diktatoriumi buvo
siūlomas sleževičius, tuo metu ėmęsis vadovauti Laikinajai Vyriausybei.
YVAĮ apibrėžta karo padėties įvedimo tvarka labai greitai paseno, atsiliko
nuo nuolatos kintančių gyvenimo sąlygų. 1919 m. antrojoje pusėje jau iš esmės
nebeegzistavo institucijos, turėjusios skelbti šią nepaprastosios padėties
formą. Aukštąjį Tarybos prezidiumą pakeitė Valstybės Prezidentas, Karo vadu
buvo vadinamas kovojančios kariuomenės vadas, tačiau ta sąvoka jau neturėjo
tos pirminės reikšmės, apie kurią galvota išleidžiant YVAĮ. nepaisant to, pirmasis
paragrafas taip ir nebuvo pakeistas, todėl diskusijų dėl karo padėties metu
vėlesniuose seimuose YVAĮ nevengta kritikuoti kaip užsilikusio anachronizmo 52 .
47
apie skirtingų šalių teisės sąveiką pirmosios lietuvos respublikos teisinėje sistemoje plačiau žr.
m. maksimaitis, nacionalinės ir perimtos teisės koegzistencijos principai tarpukario lietuvoje // Lietuvos
teisės tradicijos (konferencijos medžiaga), vilnius, 1997, p.138–154.
48
žr. ypatingieji valstybės apsaugos įstatai, Karo baudžiamasis statutas su priedais /sud. j. papečkys/
kaunas, 1922, p.124–125.
49
ten pat, p.124.
50
pirmojoje 1919 kovo 5 d. yvaį redakcijoje teisė įvesti karo padėtį suteikta ministrų kabinetui, o
antrojoje (balandžio 4 d.) – aukštajam valstybės tarybos prezidiumui arba vyriausiajam karo vadui.
pastarasis yvaį variantas su papildymais ir veikė visą tarpukario laikotarpį. plg. yvaį // LVŽ, 1919
03 05 nr. 4/42; yvaį // LVŽ, 1919 04 04, nr. 5/55.
51
m. maksimaitis, lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei
revoliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, p.8.
52 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 4.
227