Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

286
Modestas KUODYS
bet tasai karo stovis tuomet buvo teisėtas, nes jį palaikė seimo dauguma.“ 316
Kad sustiprintų savo teiginius, Toliušis seime garsiai perskaitė vadinamąjį
„Profesorių memorandumą“, kuriame žymūs intelektualai, visuomenės veikėjai
– Petras Leonas, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Vincas Krėvė – Mickevičius,
Augustinas Janulaitis, Jonas šliūpas – viešai kreipėsi į valstybės vadovus, pareikšdami
susirūpinimą dėl susidariusios padėties bei ragindami grįžti prie demokratijos.
Viename iš pirmųjų memorandumo punktų konstatuota: „šalis įvesta
karo stovin. neveikia įstatymai, kurie garantuoja žmogaus asmens ir piliečio
teises. šaly veikia karo lauko teismai. net lojaliems valstybiškai nusistačiusiems
piliečiams, kurie tačiau tokiam šalies tvarkymui yra priešingi, laisvai išsitarti,
uždrausti susirinkimai, organizuotos koncentracijos stovyklos ir t. t. Tokiomis
sąlygomis visada naudojasi tie elementai, kurie griauna valstybę iš pašaknų ir
veikia slaptai. Taip gyvendami susilauksim netrukus vidaus suiručių, o šios lems
Lietuvai jos nepriklausomybės praradimą.“ 317 Memorandumo autoriai ragino nedelsiant
atšaukti karo padėtį, išlaisvinti suimtuosius, amnestuoti politinius kalinius
ir grįžti prie 1922 m. Konstitucija grindžiamos santvarkos. Tačiau nei memorandumas,
nei Toliušio ar socialdemokratės Purėnienės paviešinti faktai apie
jų partijos narių persekiojimą, bauginimą ir beatodairišką laikraščių cenzūravimą
nebuvo rimtai įvertinti 318 . Ministrų kabineto vadovas, nevengdamas demagoginių
„triukų“, atmetinėjo oponentų kritiką, protestus ir tuo pat metu stengėsi juos
įvairiausiais kaltinimais sukompromituoti 319 .
Tik krikščionių demokratų bloko atstovai seime džiaugėsi Vyriausybės deklaracijoje
numatytu vykdomosios valdžios galių stiprinimu ir griežtesne vidaus
politikos linija 320 . Jie tarsi pamiršę posėdžio metu dėjosi karščiausiais naujosios
valdžios rėmėjais (nors dar visai neseniai priešrinkiminėje agitacijoje viešai purvais
drabstė smetoną ir Voldemarą).
Tačiau A. Voldemarui nepamiršti praeities ir savo kalbų, pasakytų tik susirinkus
Trečiajam seimui, stengėsi padėti Purėnienė. Kalbėdama apie ministrų
kabineto deklaraciją ji priminė: „ Taigi p. Voldemaras dabar galvoja, kad karo
padėtis yra „vienintelis būdas tvarkai palaikyti“. Bet man keista, kad ponas
Voldemaras, kuris yra profesorius, reiškia rimtas žmogus, ir dabartinis minis-
316
ten pat, p.9.
317
ten pat, p.10.
318
ten pat, p. 12–13, 21– 22.
319
žr. Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 08, 71 pos., p. 13–20.
20 ten pat, p. 5.