Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE
mai, apylinkėse siautėjantis maras 235 ir prie BK artėjanti 4000 švedų kariuomenė,
vadovaujama generolo Pontuso.
sausio 19 d. LDK maršalkos Jono sapiegos universalas ukmergės pavieto
bajorams atskleidžia kai kurias tų dienų aplinkybes. negausi LDK kariuomenė
(apie 1500 žmonių) dislokavosi prie Rokiškio, ketindama sulaikyti artėjančią
keliolikos tūkstančių švedų kariuomenę. sapiegos teigimu, tai buvo tas
pats, kas „gesinti liepsnojančią ugnį lašeliu vandens“. Tačiau žvalgų teikiama
informacija leido manyti, kad švedai ketina atkirsti Biržų pilį, ją sudeginti ir
žygiuoti gilyn į Lietuvą Žemaitijos kryptimi. Tokia žinia vertė veikti nedelsiant.
Pavieto bajorai buvo kviečiami atvykti ir papildyti LDK kariuomenės gretas 236 .
Pats Radvila buvo šiek tiek pasimetęs. „Pats su maža saujele žmonių šen bei ten
jodinėju, nenulipdamas nuo arklio ir varginu priešą“, – rašė LDK kancleriui
A. s. Radvilai 237 . Kristupo II žvalgų duomenimis švedų planai Biržų atžvilgiu
buvo kontraversiški. Vienų teigimu, Pontusas ketino pasiekti Biržus, kad geriau
aprūpinti įgulą. Kitų žiniomis, kad sugriautų šią pasienio tvirtovę. Teisesni buvo
pirmieji, nes sausio pabaigoje pilies įgula buvo aprūpinta maistu, naujais kareiviais.
Labiausiai nuo šios milžiniškos kariuomenės žygio vėl nukentėjo BK valstiečiai.
Kristupas II rašė, kad Pontusas „visą savo rūstybę mano valdose išliejo
ant valdinių […], sudegino keletą kaimų, nepasigailėdamas abiejų lyčių žmonių,
įsakydamas žudyti net mažus vaikus“.
Radvilos įsakymu pulkininkas sėjus ir poručnikas Karmanovskis su savo
būriais užpuolė dalį švedų prie pat Biržų pilies ir „raiti kapojo kardais už tai,
kad nekrikščioniškai žudė apylinkių valstiečius“ 238 . švedai išties žiauriai elgėsi
su BK valstiečiais. Vienas švedų įgulos vadų Jonas Heringas kaltintas, kad
suluošino ir pakorė daug Radvilos valstiečių, už ką „Dievas jį paralyžiavo“ 239 .
Tomis dienomis dar ne kartą Biržų ir Parovėjos apylinkėse buvo gaudomi švedų
belaisviai 240 . Jie suteikė nemažai informacijos apie švedų kariuomenės judėjimą
2 5
„W moich Birżach mrą praesidiary”, 1626. vi. 4. prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, RNB,
f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 150.
236
1626. i. 19. rokiškis. j. s. sapiega ukmergės pavieto bajorams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 133,
l. 144.
2 7
1626. i. 21. stovykla prie nemunėlio. k. radvila a. s. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr.102.
238 1626. i. 27. b. v. k. radvila nežinomam adresatui, AR, dz. IV, kop. 314.
2 9 1626.viii. 25. stovykla prie Biržų. a. snarskis k. radvilai, AR, dz. V, nr. 14701.
240 apskritai pabrėžtinas pozityvus k. radvilos elgesys su švedų belaisviais, kuriuos siekta perverbuoti.
to priežasčių galima įžvelgti keletą: karinis pragmatizmas, siekiant sustiprinti savo dalinius ir
išvengti švedų kariuomenės papildymo; radvilos humaniškumas; siekis mainų būdu išlaisvinti saviškius,
patekusius į nelaisvę, ir kt.
77