Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)
karo cenzūrą reglamentuojantys aktai aiškiai nenusakė, kokia informacija ardo
„kariuomenės tvarką ir organizaciją“. Valstiečių ir liaudininkų atstovai įrodinėjo
esą visiškai įsitikinę, jog straipsniuose nieko draudžiamo nebuvę, ir su didžiuliu
įtūžiu (koks iki tol buvo būdingas tik socialdemokratams) užsipuolė visą karo
padėties režimą palaikantį kariškių aparatą: „Kas yra tie žmonės? Tai daugiausia
žmonės, neturį sveiko patriotizmo. Jų patriotizmas, tai tik momento užsidegimas
ne dėl Tėvynės labo, bet užsidegimas dėl savo labo. Yra daug tokių karininkų,
kurie mano, kad jie turėtų būti armijos vadais, ministeriais, leitenantais, pulkininkais,
generolais, kurie mano ir jaučia savy napoleono pašaukimą. Jiems norisi
šiandien kautis, tik Dieve saugok, ne fronte, ne pirmose eilėse, bet vadovauti
už fronto stovint [...] [jie] sukasi apie, pinigus, laipsnius, garbę. Tokie karininkai
daugiausia pasižymi blogu elgimosi su kariais ir su žmonėmis ir yra gavę vardą
„deržimordų“ 136 . Interpeliacijos skuboto svarstymo atmosfera buvo itin įkaitusi.
nors tai buvo valstiečių liaudininkų interpeliacija, tačiau socialdemokratai
taip pat nepraleido tokios palankios progos užsipulti valdančiąją daugumą. V.
Čepinskis taip įsismarkavo, jog posėdžio pirmininkas kelissyk jį ramino 137 . Tos
dienos posėdyje panašių emocijų protrūkių tarp opozicijos narių netrūko.
Į interpeliaciją, nors ji buvo adresuota visai Vyriausybei, sleževičiaus pasipiktinimui,
atsakinėjo KAM viceministras kpt. Juozas Papečkys – valstiečiams
liaudininkams artimas pareigūnas. Jis įrodinėjo, kad cenzoriai daugeliu atvejų
pasielgė teisingai, o į ginčytinus epizodus žadėjo pasigilinti atskirai. nesutiko jis
ir su interpeliantų iškeltu karo padėties panaikinimo klausimu, nes, pasak jo, lenkų
užpuolimo pavojus niekur nedingo 138 . Bet drauge pareigūnas pripažino, kad
karo padėtis netolimoje ateityje galės būti panaikinta, nes jau paruoštas jį pakeisiančios
„sustiprintos apsaugos“ įstatymo projektas. netrukus į diskusiją įsijungęs
sleževičius pažėrė daug argumentų, kuriuos įtikinamai paneigti Vyriausybės
ir valdančiosios daugumos atstovams turėjo būti išties sunku. „Žinau tik, kad
ministerių kabinete civiliai jautė, jog karo stovis darosi sunkenybė, jog jis nieko
nepadeda apsigynimui, juo labiau, kad tokiame mažame krašte, kaip Lietuva galima
greitai įvesti karo stovį“ 139 , – teigė socialistų liaudininkų demokratų lyderis.
Čia pat jis pridūrė: „[...] bet iš kitos pusės niekas nereikalauja, kad kariuomenė
būtų nuginkluota ir laikoma taip kaip taikos metu. Mes nieko prieš neturime,
136 Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 05, 219 pos., p.12.
137
ten pat, p. 14.
138
ten pat.
139
ten pat, p. 15.
247