Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
bu kaip ją bevertintume, yra Lietuvos žmonių istorija, kuri turi būti tyrinėjama ir
žinoma visuomenei. Apskritai divizijos istorija padeda suprasti karo metų istorijos
tikrovę, jos procesų, reiškinių ir faktų įvairovę.
šio straipsnio tikslas yra aprašyti pradinį LšD istorijos etapą: jos ilgo, užsitęsusio
formavimo aplinkybes ir priežastis 1941–1942 m.; detaliai panagrinėti
divizijos pirmuosius mūšius 1943 m. vasario–kovo mėnesiais Rusijoje, oriolo
srityje, Pokrovskojės rajone, Aleksejevkos gyvenvietės apylinkėse. šie mūšiai
divizijos istorijoje buvo labai nesėkmingi, karine prasme juos galima vertinti
kaip karinę katastrofą, žmoniškąja prasme – kaip jos karių tragediją, kurią gilino
griežta, nepelnyta, neadekvati, divizijos karių žmoniškąjį ir karinį orumą
žeminanti ir žeidžianti Raudonosios armijos (jos Briansko fronto ir 48–osios armijos)
vadovybės reakcija į divizijos nesėkmę (ji paskelbta „savižudžių“ divizija,
susikompromitavusi, užsitraukusi nešlovę Didžiojo Tėvynės karo frontuose ir
kt.). Kokios priežastys ir aplinkybės visa tai lėmė? šie skaudūs divizijos istorijos
klausimai sovietmečiu dėl suprantamų priežasčių buvo nutylimi, aptariami bendrais
bruožais, prabėgomis, paviršutiniškai. Rašant straipsnį pasinaudota minėtų
Lietuvos (LYA, LcVA), taip pat buvusio sssR Gynybos ministerijos centrinio
archyvo (jame autoriui teko dirbti 1979 m.) medžiaga.
Autorius dėkoja straipsnio recenzentui plk. dr. stasiui Kneziui už vertingas
pastabas ir patarimus, leidusius išvengti kai kurių klaidų ir netikslumų, už kai
kurią archyvinę medžiagą ir literatūrą. straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš
fotoalbumo „Kovų keliais: Lietuviškoji divizija Didžiajame Tėvynės kare. Tarybų
Lietuvos išvadavimas“ (Vilnius, 1965); J. Dobrovolsko knygos „Lietuviai
kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose“ (Vilnius, 1967); e. Jacovskio „fronto
užrašai: iš kontržvalgybos karininko dienoraščio“ (Vilnius, 1976).
Siekiai suformuoti Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį. sovietų
sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenė buvo reorganizuota
į Liaudies kariuomenę, ši į Raudonosios armijos 29–ąjį teritorinį (lietuviškąjį)
šaulių korpusą. Lietuviškojo korpuso istorija nutrūko pačioje Vokietijos – sssR
karo pradžioje: lietuviai kariai nenorėdami trauktis į sovietų sąjungą iš jo dezertyravo,
pasidavė vokiečiams į nelaisvę, neteko sovietinės karinės vadovybės
pasitikėjimo. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje korpusas buvo išformuotas.
Pasitraukę į sssR ir Maskvoje įsikūrę Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės
valdžios vadovai (A. sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas ir kiti) siekė
Raudonosios armijos sudėtyje suformuoti iš esmės naują lietuvišką karinį junginį.
Teoriškai aplinkybės tam buvo palankios: sovietinė vadovybė politiniais
ir kariniais, praktiniais sumetimais leido formuoti nacionalinius sovietinių tautų
295