Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

178
Doc. dr. Vytautas LESČIUS
Lietuvos karinė vadovybė neutralios zonos barą nuo Jakėnų kaimo pietuose
iki neries upės šiaurėje pavedė saugoti III pėst. divizijai (vadas – mjr. I. Musteikis,
divizijos štabas – Kaišiadoryse). Divizijos dalys buvo dislokuotos daugelyje
aplinkinių vietovių. Po lietuvių ir lenkų kariuomenių atsitraukimo nuo neutralios
zonos Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože buvęs tos divizijos VI pėst. pulkas
(vadas – plk. ltn. Pranas Tvaronas) įsitvirtino strielčiškių–Kaniukų–Kalėnų–
spenglininkų–Gudakiemio–Panošiškių kaimų–spindžio ežero–strėvos–Daugirdiškių
kaimų riboje. Pulko vadavietė buvo Kruonyje. Kairiąją baro dalį saugojo
Ix pėst. pulko vienas batalionas, o į pietus nuo VI pėst. pulko IV pėst. divizijos
daliniai 70 . Jie pasitraukė į Kurpiškių–Paakmenės kaimų ribą.
Tiek lenkų, tiek lietuvių kareivių maži daliniai įeidavo į neutralią zoną pasižvalgyti,
bet greitai pasitraukdavo. susirėmimai tarp jų buvo retenybė, nes žvalgyti
ir eiti į neutralią zoną buvo uždrausta.
Padėtis neutralioje zonoje buvo sudėtinga: vyko nuolatiniai žudymai ir apiplėšimai.
Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai stengėsi neutralios zonos gyventojus
patraukti savo pusėn. Minėtoje zonoje žymią gyventojų dalį sudarė lietuviai, mažumą
– nutautėję lietuviai, lenkų šalininkai. Lenkai iš savo šalininkų organizavo
Liaudies miliciją („Milicja Ludowa“), o lietuviai – šaulius ir partizanus. Tarp
lietuvių ir lenkų šalininkų nuolat vyko kovos.
neutralios zonos gyventojai dažnai kreipdavosi paramos į Lietuvos Vyriausybę,
tačiau ši nieko negalėjo daryti ir tik ragindavo gyventojus organizuotis ir
patiems gintis. neretai į pagalbą gyventojams būdavo siunčiami šauliai.
nustatant neutraliąją zoną, į ją pateko dalis Gardino–Vilniaus geležinkelio
(Varėnos–Rūdiškių ruožas). Anksčiau vykusių lietuvių–lenkų kovų metu geležinkelio
tiltas per Merkio upę netoli Pamerkio kaimo buvo susprogdintas. Kai kuriose
geležinkelio vietose buvo susprogdinti pylimai ir išardyti bėgiai. Todėl lenkai neteko
tiesioginio susisiekimo geležinkeliu tarp Gardino–Varėnos–Vilniaus. Pasikeitusiomis
aplinkybėmis jie buvo priversti palaikyti susisiekimą Gardino–Lydos–Vilniaus
geležinkelio ruožu, todėl turėjo nepatogumų ir nemažų nuostolių.
Lenkija stengėsi derėtis su Lietuva ir neutralios zonos ribą pakeisti taip, kad
galėtų naudotis minėtu geležinkeliu. Tačiau Lietuva į derybas nesileido, motyvuodama
tuo, kad bet koks derėjimasis su Lenkija būtų esamos padėties pripažinimas,
o drauge ir Vilniaus bei jo krašto pripažinimas Lenkijai.
Į šį reikalą įsikišo Tautų sąjungos Taryba. 1923 m. vasario 3 d. posėdyje
ji rekomendacijos forma pasiūlė lietuvių ir lenkų vyriausybėms dėl neutralios
70 iii pėst. divizijos dalių išdėstymas bare, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 363, l. 51–52.