Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

276
Modestas KUODYS
atėjo ilgą laiką opozicijoje buvusios politinės jėgos. 1926 m. birželio 15 d. patvirtinta
sleževičiaus koalicinė Vyriausybė, kurią sudarė LVLs (gavo 22 mandatus, 85
vietas seime), LsDP (15 mandatų) ir tautinių mažumų atstovai (13 mandatų) 269 .
Kairieji dalyvaudami rinkimuose deklaravo demokratinių laisvių bei teisių,
garantuotų 1922 m. Konstitucijoje, gynimą ir įtvirtinimą valstybės gyvenime 270 . Jie
žadėjo nedelsdami likviduoti „krikščionių diktatūros“ padarinius: panaikinti karo
padėtį, ir kitus visuomeninę politinę raišką varžančius įstatymus, jų papildymus,
priimtus per praėjusius trejus metus. Pirmieji susirinkusio seimo posėdžiai buvo
tiesiog persmelkti šiuo naujosios valdžios programos leitmotyvu. Įdomu pastebėti,
jog tris mandatus gavę tautininkai, net ir pasibaigus rinkimų bendradarbiavimui su
valstiečiais liaudininkais, pirmųjų seimo posėdžių metu tarsi tęsdami ankstesniąją
agitaciją karštai kritikavo diktatūrinį krikščionių demokratų valdymo stilių. Čia
ypač garsiai skambėjo Voldemaro kabos apie cenzūros persekiotą tautininkų spaudą
ir nuolat baustus jų leidėjus. Pats jis su pasipiktinimu prisiminė, kaip už savo
straipsnius buvo išsiųstas į Varnius – į drausmės kuopą, tuo metu kartais populiariai
vadintą tiesiog „koncentracijos stovykla“ 271 . niekas tuo metu tikriausiai netikėjo,
jog seime smerkdamas tokios „žiaurios“ bausmės egzistavimą dar tų pačių
metų gruodžio pabaigoje, jau tapęs, Vyriausybės vadovu, Voldemaras bus vienas
iš tikros koncentracijos stovyklos tuose pačiuose Varniuose įrengimo iniciatorių.
Žinant vėlesnius įvykius, keistai skambėjo ir Voldemaro samprotavimai, jog skirtingų
pažiūrų žmonių persekiojimas yra amoralus ir nusikalstamas. „Vadinas susidaro
tokia tvarka, kad ne darbas nulemia, už ką žmogus baudžiamas, o įsitikinimas.
Jeigu žmogus komunistas, tai nors jis nieko blogo nedarytų jį galima nušauti ir už
tai nesą jokios bausmės; o jeigu jis yra privilegijuotas, tai pats gali tris užmušti, ir
jis bus visiškai ramus, jam bausmės nėra“ 272 , – komentuodamas vieną įvykį 1926
m. rinkimų metu kalbėjo Voldemaras. Tokį jo pasisakymą seimo salėje kairieji
sutiko audringais plojimais. Tačiau jau greitai kairiosios Lietuvos partijos ir ypač
pogrindyje veikę komunistai gavo progą patirti, ką iš tikrųjų apie juos manė Voldemaras:
gruodžio 17 d. perversmas parodė tikrąjį jo veidą. šio tautininkų lyderio
polinkį į demagogiją pastebėjo ir viename straipsnių išryškino istorikas Česlovas
Laurinavičius, tyrinėjęs jo veiklą tarptautinių santykių srityje 273 .
269
r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: Aplinkybės, legitimumas, koncepcija, p. 74.
270
mūsų uždaviniai seime // Socialdemokratas, 1926 05 27, p. 1.
271
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, pos., 7, p. 7.
272
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 05, pos., 2, p. 5.
27
Č. laurinavičius, augustino voldemaro užsienio politika ir lietuvos geopolitika 1927–1929 //.Politika
ir diplomatija: Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, kaunas, 1997, p. 188.