Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS
Jakaitis, o 1922 m. kovo 16 d. vadovybę perėmė plk. ltn. K. Žukas 26 .
1921 m. pradžioje divizijoje buvo 124 karininkai, 21 karo valdininkas, 7 gydytojai
ir 5366 kareiviai. Jos sudėtyje buvęs x pėst. Marijampolės pulkas saugojo barą nuo
Vištyčio ežero iki Galinių kaimo imtinai; xI pėst. Vilniaus pulkas – nuo Galinių kaimo
imtinai iki Liškiavos bažnytkaimio imtinai, o xII pėst. Kauno pulkas – nuo Liškiavos
imtinai iki Jakėnų kaimo imtinai. Tačiau faktiškai iš visų trijų IV pėst. divizijos pulkų
paskirtus barus saugojo tik po vieną batalioną. Likusios minėtų pulkų dalys ir artilerija
stovėjo kareivinėse – Marijampolėje ir Alytuje, čia buvo įsikūręs ir divizijos štabas 27 .
Divizijos saugojamame bare tebuvo 62 negausios sargybos. Jos buvo pastatytos
tik tose vietose, kur vyko didesnis žmonių judėjimas arba, kilus kariniams
konfliktams su lenkais, tikėtinos priešo veržimosi kryptys. Didinti sargybų ir kareivių
skaičiaus jose vadovybė negalėjo, nes dėl sunkios krašto ekonominės–finansinės
padėties kalbamuoju laikotarpiu vyriausybė buvo priversta itin mažinti
bendrą kariuomenės skaičių. Pagal naujai įvedamus etatus pulkuose vietoj ankstesnių
trijų batalionų liko po du. Todėl sienai saugoti kiekvienai kuopai buvo
skiriami 30–40 km pločio barai 28 . Antai xII pėst. pulko V kuopa, kurioje 1922 m.
tebuvo 71 rikiuotės ir 23 ne rikiuotės kareiviai, Merkinės rajone saugojo 25 km
pločio barą. Jame buvo 7 lauko sargybos 3–8 km atstumu viena nuo kitos. Kuopai
teko paruošti 3 užtvaras, kurių kiekvienoje turėta patrulius tik iš 4–7 karių.
Be to, dar du patruliai po 3 žmones turėjo palaikyti ryšį tarp sargybų. Merkinės
miestelyje buvęs kuopos vadas, teturėdamas 4 patrulius ir 21 ne rikiuotės karį,
lenkų užpuolimo atveju miestelio jokiu būdu nebūtų apgynęs, nes tą patį barą
kitoje zonos pusėje saugojo net visas lenkų batalionas 29 .
negausūs Lietuvos kariuomenės daliniai neutralios zonos gyventojų negalėjo
apginti dar ir todėl, kadangi, kaip jau minėjome, Tautų sąjungos sprendimu
jie neturėjo teisės net į ją įžengti. Todėl lenkų skriaudžiami vietos gyventojai
visas viltis dėjo į lietuvių miliciją ir šaulius. Tačiau daugelyje Lietuvos vietovių
žmonės gyveno labai neturtingai, itin opi buvo maisto problema, todėl dėl didelių
produktų kainų ir mažo atlyginimo surinkti reikiamą milicininkų skaičių buvo
sunku. negausūs buvo ir šaulių būriai, silpna jų veikla. neretai tarp kariuomenės,
26
1921 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 369; 1922 m. įsakymai lietuvos
kariuomenei, ten pat, b. 47, l. 101.
27
iv pėst. divizijos štabo 1922 03 22 d. raštas nr. 62 krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo
operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 363, l. 42, 57.
28
l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1922 12 01 pareiškimas nr. 1422 krašto apsaugos
ministrui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 354, l. 120.
29
lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 24–25.
167