Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

250
Modestas KUODYS
mumų“ pavojumi. Krikščionys demokratai nesutiko su kairiųjų siūlymu iš minėtos
formuluotės išbraukti žodžius „kilus pavojingiems neramumams“. Anot atstovo
Jono Valickio, tai būtų nelogiška, nes ginkluotas sukilimas esą dažniausiai įvyksta
po tam tikros parengiamosios fazės – neramumų 149 .
socialdemokratai, taip pat valstiečiai ir liaudininkai, žydų frakcija akcentavo
būtinybę nepaprastosios padėties įvedimo teisę perleisti įstatymų leidžiamajai
(seimui), o ne vykdomajai (Prezidentui) valdžiai 150 . Kairieji siekė, kad karo padėties
paskelbimas būtų seimo Pirmininko prerogatyva – tai, pasak jų, padidintų
šios pavojingos priemonės parlamentinę kontrolę. Tokie opozicijos pageidavimai
nepateko į 1922 m. priimtą Konstituciją, kuri reglamentavo Prezidento 151 teisę
Vyriausybei pasiūlius paskelbti nepaprastąją padėtį, tačiau tam turėjo būti gautas
ir seimo pritarimas 152 . Taigi seimokratijos principai neliko paneigti – įstatymų
leidžiamosios valdžios reikšmė įteisinant tokį sprendimą buvo labai svari 153 .
Kita vertus, dar svarstant jo projektą liaudininkų atstovas Mykolas Marma
nuogąstavo, jog Prezidentas gali paleisti seimą ir nesitarti su juo dėl karo padėties
paskelbimo: „Kuriam laikui tas seimas bus paleistas ir kada bus sušauktas naujas
– nežinia, bet aišku kad, bus kuris laikotarpis, kada seimo nebus ir kada visa valdžia
priklausys prezidentui ir ministrų kabinetui. Jie galės leist visokius įsakymus
įstatymo galia ir čia kaip tik mūsų ir kalbama prieš tai, kad jie negalėtų ištemt ant
savotiško kurpalio pavojingų neramumų supratimo, kad dėl menkiausio dalyko
reikėtų paleist seimą, suspenduoti konstitucines garantijas ir ilgą laiką naudotis
konstitucinėmis teisėmis.“ 154 Tokios diktatūros pavojų opozicijos atstovai siekė eliminuoti,
siūlydami nustatyti kuo trumpesnį naujo seimo sušaukimo terminą.
Kitas netiesiogiai karo padėties klausimą lietęs Konstitucijos rengimo aspektas
buvo žmogaus teisių ir laisvių atsiskleidimas pagrindiniame valstybės
įstatyme 155 . Kaip pažymėjo išeivijos teisininkas Konstantinas Račkauskas, šių
demokratinių principų įgyvendinimo lygmuo Konstitucijoje geriausiai rodo jos
149
ten pat, p. 73.
150
ten pat, p. 71.
151
apie prezidento galias tarpukario lietuvos konstitucijose žr. k. šidlauskas, prezidentų konstitucinės
galios // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 185–197.
152
1922 m. rugpjūčio 1 d. lietuvos respublikos konstitucija // m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų
istorija, p. 339.
153
j.B. laučka, 1922 m. konstitucijos kilmė ir jos principai // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p.
172–185.
154
Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 13, 223 pos., p.76.
155
plačiau žr. t. Birmontienė, žmogaus teisių ir laisvių koncepcija 1922 m. lietuvos valstybės konstitucijoje,
Mūsų konstitucionalizmo raida, p.134–140.