Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

40
Dr. Rimantas ZIZAS
vadais, įpareigojo Lietuvos ssR LKT sudaryti komisiją, kuri rūpintųsi sužeistųjų
(tapusių invalidais) įdarbinimu ir visa jų socialine globa 115 . Kalbant apibendrintai,
sovietiniams Lietuvos vadovams Maskvoje iškilo rūpestis išsaugoti diviziją,
kaip nacionalinį (lietuvišką) junginį.
nuoskaudą dėl lietuviškos divizijos katastrofiškos nesėkmės, nors ir netiesiogiai,
gilino palyginti sėkminga ir garbinga suformuotų latvių ir estų junginių
kovinė veikla karo frontuose 116 .
nesėkmingi divizijos mūšiai prie Aleksejevkos, turėję įtakos puolamosios operacijos
sužlugdymui, buvo nemaloni nesėkmė ir 48–osios armijos Briansko fronto
kariuomenės vadovybei. Todėl jau mūšių metu prasidėjo divizijos karinio pasirengimo
priežasčių ir jos nesėkmių kaltininkų aiškinimasis, kas kaltas dėl beviltiškai
stringančio (galiausiai visai sužlugusio) puolimo, didžiulių patirtų nuostolių.
oficialiuose divizijos dokumentuose (kovos veiksmų žurnale, raportuose ir
kt.), rašytuose divizijos karininkų ir atspindėjusių jų požiūrį, nurodomos tokios
mūšių prie Aleksejevkos išvados ir nesėkmių priežastys: 1) divizija padarė vokiečiams
daug nuostolių (tikrųjų jie buvo abejotini – R.z.), priešas buvo priverstas
pritraukti stiprius rezervus ir panaudoti aviaciją; 2) divizija stojo į mūšį tiesiai iš
maršo atsilikus techninėms ir aprūpinimo dalims, o priešo jėgos buvo neįvertintos,
vokiečiai turėjo gerai parengtą gynybos sistemą, sumaniai manevravo savo
rezervais; 3) divizijos puolimą silpnai rėmė artilerija, buvo mažai tankų, nebuvo
aviacijos ir zenitinės artilerijos ir jų paramos, nebuvo normalaus aprūpinimo
maistu ir pašarais, ypač pirmosiomis dienomis, kai visai divizijai teko badauti, o
ir vėliau padėtis nedaug pasikeitė; 4) sunkios ir nepalankios gamtinės, klimatinės
sąlygos: stiprūs šalčiai, gilus sniegas, pūgos, visiškai atvira, gerai priešui matoma
ir patogi gynybai vietovė; 5) kaimyninės divizijos (143 šD ir 6 gvardijos šD)
buvo negausios, neaktyvios, išsekintos mūšių, jų parama buvo mažai veiksminga
ir efektyvi; 6) pačios divizijos mūšių metu išryškėjusios klaidos ir trūkumai:
priešas pultas pernelyg tirštomis (tankiomis) gretomis, nemokėjimas greitai apsikasti
ir blogas maskavimasis, neturėjimas maskuojamųjų chalatų; divizijos karių
nepakankamas mokėjimas panaudoti pėstininkų ginklus, toli nuo priešo gynybos
115
išrašas iš lietuvos kp(b) Ck biuro 1943 m. balandžio 16 d. posėdžio protokolo, ten pat, f. 1771,
ap. 190, b. 2, l. 57.
116
201–oji latviškoji šd buvo pirmasis raudonosios armijos nacionalinis junginys, jis savo kovos
kelią pradėjo1941 m.gruodžio 20 d., pasižymėjo puolamuosiuose mūšiuose prie maskvos naro–Fominsko
rajone, apsupant ir likviduojant vokiečių demjansko grupuotę ir kitur. 1942 m. pabaigpje už
kovinius nuopelnus ji pavadinta 43 gvardijos šd. estų 8–asis korpusas (7 ir 249 šd) buvo pats didžiausias
raudonosios armijos nacionalinis junginys, jis kovas pradėjo 1942 m. gruodį kalinino fronte,
sėkmingai dalyvavo likviduojat apsuptą vokiečių grupuotęvelikije lukų apylinkėse.